Meno Lietuva

Ž.Bautrėnas. Kaklo papuošalas. 1998, sidabras, kalnų krištolas.

Demokratinių nuostatų vedinas, dailininkas neskirsto papuošalų į prabangius, prestižiškus ar kasdieninius. Jie universalūs, tinkantys bet kokioms gyvenimo progoms. Ir, nors plastinė jo kūrinių kalba gerokai atitolusi nuo archaiškų savo pirmtakų, požiūryje į papuošalą išlieka sąsajų su praeitimi. Ž. Bautrėnas nekuria niekučių, greitai išeinančių iš mados. Papuošalą dailininkas suvokia kaip amuletą, keliaujantį iš kartos į kartą, o gal net įtakojantį savininko gyvenimą…

M.Gurevičienė

Marytės Gurevičienės kūrybinę veiklą sunku įsprausti griežtuose tradicinės dailės rūšių rėmuose. 1976 m. Taline ji baigė Estijos valstybinį dailės institutą, metalo specialybę ir meninėje avanscenoje debiutavo kaip juvelyrė, pasižyminti raiškos individualumu (klestint estetinėms funkcionalizmo nuostatoms, jaunos dailininkės nenoras paisyti nusistovėjusių medžiagos naudojimo kanonų atrodė bemaž revoliucingas). Tačiau ilgainiui ekspresyvi, eksperimentatoriška jos prigimtis pareikalavo plėsti raiškos barus. Taip M. Gurevičienės kūrybiniame arsenale radosi netradicinės tekstilės, metalo, stiklo plastikos darbų, instaliacijų.

Menininkė yra be galo gyva, trykštanti idėjomis ir energija asmenybė. Jos spontaniška prigimtis atsiskleidžia išraiškingoje formų plastikoje, subtiliose faktūrose (autorė nemėgsta statišku, "anemiškų" plokštumų) bei kolorito žaismėje. Juvelyriniuose dirbiniuose ji derina spalvotų metalų intarsijas, tviskančią akmenų paletę. Emaliuose įgyvendina kontrastingų raiškos būdų - konstruktyvios, griežtos metalo plastikos ir spontaniškos, jausmingos tapybos - sintezę. Jos kūriniuose galima pastebėti mažųjų formų grafikos, tapybos ar skulptūros bruožų. Vienybės, sintezės idėja yra giliai persmelkusi M. Gurevičienės meninį pasaulėvaizdį. Tai pastebima ir estetinėse, ir etinėse dailininkės nuostatose. Jos įsitikinimu, meninė veikla negali būti savitikslė. Pavykęs dailės kūrinys turi atrasti vietą platesniame egzistencijos kontekste. Gal todėl pastaruoju laikotarpiu dailininkė savo darbuose vis dažniau siekia kompleksiškumo, pojūčių sintezės - stengiasi plėsti žiūrovo sąmonės lauką, apeliuodama į regą, klausą, lytėjimo jusles ir uoslę.

A.Gurevičius

Arvydas Gurevičius 1978 m. Taline baigė Estijos Valstybinį dailės institutą, metalo specialybę, tačiau Lietuvoje žinomas ne vien kaip subtilios metalo plastikos, juvelyrinių dirbinių kūrėjas. Jo meninį arsenalą papildo emaliai ir išraiškinga piešinių galerija.

Talentingas piešėjas, beje, nesunkiai atpažįstamas ir juvelyrinėje plastikoje. A. Gurevičiaus darbus galima būtų apibrėžti kaip "himną plokštumai". Meistro rankose regis visiškai neįmantri metalo plokštelė pavirsta trapios būties vaizdiniu. Subtilus žemas reljefas, trapios faktūros bei virpantys linijų siluetai sukuria asociatyvius pavidalus, kurie skatina žiūrovą ramiai kontempliacijai.

Arvydo Gurevičiaus metalo plastikoje nėra aiškaus siužeto. Jis vengia tiesmuko pasakojimo ar vienareikšmiškų interpretacijų. Jo darbai nesiekia imituoti ar perkurti tikrovės formų. Veikiau priešingai, intuityviai kūrybai impulsų semiamasi iš pasąmonės klodų. Gal todėl neryškūs sagių ar plokštelių reljefai turi bemaž magiško įtaigumo. Jie prikelia atmintyje amžinuosius, archetipinius simbolius: mitinis kalnas, iškylantis iš pirmapradžių gelmių, savasties buveinę simbolizuojantis namas ar universali apskritimo forma, bylojanti apie būties ciklų amžinybę…

Menininkas nėra "daugiakalbis". Nepaisant viso faktūroms, piešiniui būdingo išraiškingumo, jo kūrybos apibūdinimui veikiau pritiktų minimalizmo terminas. Dailininko nežavi spalvų ar plastinių tūrių ekspresija. Savo dvasios pasaulio paslaptis jis mieliau patiki išraiškingai plokštumai, siluetui, linijai. Išraiškos priemonių santūrumas subtiliais vibruojančiais niuansais ir žiūrovą nuteikia tyliam susikaupimui ir kontempliacijai.

A.Mikutis. Antspaudas. 1998.

1979 m. baigė Vilniaus valstybinę konservatoriją, aktorinio meistriškumo katedrą. 1991 m. kėlė kvalifikaciją aukštuosiuose meistriškumo kursuose Taline bei Maskvoje. Šiuo metu stato spektaklius Vilniaus "Lėlės" teatre.

Tačiau, būdamas profesionalus teatralas, A. Mikutis neapsiriboja tradicinėmis, "savo" srities raiškos galimybėmis. Turtingas menininko vaizduotės pasaulis, pasąmonės stichija "pareikalavo" materializavimo, įsisąmoninimo, įforminimo plastinėse struktūrose. Tam tikslui buvo pasitelktas gana platus medžiagų spektras. Mamuto iltis, gintaras, stiklas, metalas toli gražu neišsemia visos jų įvairovės. Akivaizdu, kad dėmesį traukė "minkšta" materija, menkiau besipriešinanti idėjai.

Taigi, devintojo dešimtmečio pradžioje pasirodė mažosios plastikos ir juvelyriniai darbai, kurie išskirtine tam metui (stagnacijos laikotarpis) tematika bematant suintrigavo auditoriją. Adrenalino proveržį žiūrovų organizme skatino erotinės gaidos, atvirai ar nelauktai suskambančios kiekviename (bemaž) dailininko kūrinyje. Dažnas, A. Mikučio darbus žinantis asmuo, ji apibūdintų kaip "provokatorių", atvirai, be skrupulų vaizduojantį lytinį aktą ar genitalijas. Tačiau akylesni žiūrovai pastebės inspiracijos šaltinį, kur kas gilesnį, nei paprasčiausias troškimas pažaboti seksualinę energiją.

Jums pavyko praskleisti lengvą siurrealistiškos vaizduotės šydą? Tuomet ant scenos turėjote pastebėti būties teatro senbuvius - archetipus, kuriuos dailininkas materializuoja vaizdiniuose, įprasminančiuose vyriškojo bei moteriškojo pradų vitališkumą. Žiūrovui suteikiama galimybė prisiliesti prie mitinio pasaulio. Mikliai, kaip įgudęs pasakotojas, autorius manipuliuoja "klausytojo" patiklumu. Tačiau jautrus formos stilizavimas padeda išvengti nepageidautino literatūriškumo ar vaizdo susmulkėjimo. A. Mikutis yra išraiškingos detalės meistras, bet pastaroji jo kūriniuose niekad nenustelbia visumos. Papuošaluose, mažojoje plastikoje nesunkiai atpažįstamas vyriško sakralumo simbolis - Falas. Juntamos milžiniškos Didžiosios Deivės regeneracinės galios, multiplikuojamos besiporuojančiuose chtoniškuose padaruose: varlėse, šliužuose, žuvyse. Šį amžinąjį gyvybės šokio ritualą vainikuoja žmonės, ištardami savo replikas komiškame ar dramatiškame būties spektaklyje.

B.Stulgaitė. Papuošalas

1967 - 1971 m. mokėsi Telšių taikomosios dailės technikume. 1972 - 1977 m. studijavo Estijos valstybiniame dailės institute, metalo katedroje. 1976 m. pradėjo dalyvauti Lietuvos ir tarptautinėse parodose. Ji dirba papuošalų, gintaro, mažosios plastikos bei emalio srityse. B. Stulgaitė neabejotinai yra viena iš autorių, kurios raiška nesutelpa taikomosios dekoratyvinės dailės terminu apibrėžiamuose rėmuose. Jos pasaulio pajautimas, palytėtas transcendencijos nuojauta, ženklus darbuose, kur siekiama materializuoti, atrasti tinkamą formalią išraišką harmoningam sambūviui su universumu.

Dailininkės kūryba nėra nei iliustratyvi, nei ženkliška. Ji neimituoja tradicinių kultūrų palikimo, neseka archaiško meno pavyzdžiais. Tačiau atranda retą XX a. žmogui gebėjimą kontempliuoti būtį ir išreikšti savo patirtį plastine kalba. Visa menininkės kūryba - papuošalai ar mažoji plastika - yra pakylėta virš trivialios kasdienybės, rutinos. Ji skirta tiems, kas girdi tylą, jaučia trapų būties skleidimąsi. B. Stulgaitės papuošalai niekad nebūna tuščios prabangos fetišais. Tai veikiau globojantys ar teikiantys jėgų amuletai - magiški vaizdiniai, iškylantys modernaus žmogaus sąmonėje, tačiau vėl ir vėl grąžinantys prie amžinųjų gyvenimo prasmės tiesų. Savo daiktams suteikdama subtiliausias proporcijas ir trapią formą, dailininkė tarsi prisiliečia prie magiškojo Pasaulio tvėrimo akto. Supintos gijos ar išsukti virsmų verpetai, vertikalių ir horizontalių susikirtimas ar gyvybinga spiralių dinamika virsta tapsmo, kosmoso, darnos tvėrimo pirmavaizdžiais.

Todėl dailininkė jautriai įsiklauso ir į kiekvienos medžiagos (jūržolės, arklio ašutų, kaulo, akmens ar metalo) siūlomą meninį sprendimą. Prasidėjus darbui, užsimezga subtili komunikacija, kur nėra vietos subjekto valios diktatui. Todėl lieka tik melodingas svingas, dreifavimas ant bangos… ir meditacinis virpulys. Kokią saviraiškos sritį B. Stulgaitė bepasirinktų - papuošalus, gintarą, mažąją plastiką ar emalį - ji visad lieka ištikima savo pašaukimui kurti harmoniją.

S.Vaitiekūnas. Auskarai 1998.

Gyvenimo karjerą S. Vaitiekūnas pradėjo kaip profesionalus teisininkas. Tačiau ilgainiui savo likimą patikėjo Mūzų globai, atsiduodamas kūrybai. Pradėjęs nuo juvelyrinių dirbinių (daręs archeologinius papuošalus) jis, laikui bėgant, plėtė, įvairino raiškos spektrą, apimantį mažosios plastikos, instaliacijų, abstrakčiosios skulptūros sritis.

Dailininkas daug kam žinomas kaip žmogus, renkantis akmenis įvairiuose pasaulio kraštuose, o vėliau paverčiantis juos meno kūriniais. "Keistokas užsiėmimas", - pagalvotų tūlas vartotojas, jo dirbtuvėje pamatęs nesuskaičiuojamą gausybę forma ir dydžiais besiskiriančių akmenų. Tačiau dailininko suvokimu tai nėra paprastas materialus veiksmas. Veikiau dvasios klajonė, prasidedanti neapibrėžtame būties taðke, kur sąveikauja gamtos stichijos, ir prasitęsianti mūsų kasdienybėje - menininko dirbtuvėje ar parodinėse erdvėse. Tai tarsi nenuilstanti begalybės kontempliacija, ieškojimas to, kas universalu ir nepaklusta laiko valiai.

S.Vaitiekūnas kūrybos procesą paverčia meditacija, išsikristalizuojančia į materialų pavidalą. Todėl ir su medžiaga elgiasi ypač subtiliai - išsaugomas visas pirmapradis akmens grožis, ir vos keliais atsargiais prisilietimai praturtinant vaizdą. Gamtos ir žmogaus kūrybinės valios čia koegzistuoja kaip lygiaverčiai partneriai, gerbiantys vienas kito principus. Dailininkas komunikuoja su akmeniu. Jam tai - gyva būtis, kuri klausančiam mielai atskleidžia paslaptis. S. Vaitiekūnas moka prakalbina akmenį. Todėl amuletai, objektai, fetišai virsta būties vienybės ir ambivalentiškumo ženklais. Čia susitinka gamta ir kultūra, tamsa ir šviesa (akmens bei metalo spalvinis kontrastas), amžinybė ir istorija.

N.Blaževičiūtė. Višta. 1998, molis, glazūra, h20

1964 - 1969 m. studijavo Vilniaus valstybiniame dailės institute. Įgijo keramikos specialybę. Nuo 1970 m. pradėjo aktyviai dalyvauti įvairiose Lietuvoje organizuojamose ir tarptautinėse parodose, dirbdama su minkštu porcelianu, žemų ir aukštų temperatūrų moliu. Kūrybinis dailininkės braižas formavosi septintojo dešimtmečio pabaigoje aštuntajame dešimtmetyje, tuo metu kai pradėta abejoti griežtomis "uniforminės" stilistikos dogmomis, suveši individualumo daigai. Visuomenėje atslūgo socialinio optimizmo banga, dailininkų kūryboje pro griežtas oficiozinio meno užkardas ėmė skverbtis ironiškesnis deklaruojamų tiesų vertinimas. >N.Blaževičiūtės kūriniai iš pat pradžių išsiskyrė šmaikštumu, ironišku žaismingumu bei "programiniu neoficialumu". Dailininkei, lipdančiai dekoratyvinę keramiką interjerui (židiniai, sienelės, puošybiniai elementai) ir eksterjerui (fontanai, sodų keramika) ar besiruošiančiai parodoms, visad svarbu, kad jos daiktai apeliuotų į žiūrovo jausmus. Jai keramikos menas - tai savita bendravimo forma: "Lipdau, nes noriu komunikuoti. Gyvendamas stebi pasaulį, daliniesi įspūdžiais ir lauki iš žiūrovų reakcijos. Mano darbai netraukia tų, kurie stokoja jumoro jausmo, nesugeba atsipalaiduoti, bent akimirkai, išlindę iš savo kiauto, pasijausti vaikais".

Dailininkė niekad nekūrė socialiai angažuoto meno. Vienas iš pagrindinių leitmotyvų jos kūryboje yra gyvūnai - kiškiai, varnos, vištos. Visi jie subtiliai charakterizuoti ir individualūs. Autorės siekis kurti "šiltus" daiktus, paverčia paukščius ar žvėrelius antropomorfizuotomis būtybėmis, kupinomis erotinio žavesio ir užslėptos, intuityviai juntamos seksualinės jėgos. Visi jie, kaip žmonės, turi savitus charakterius ir slaptus troškimus.

N.Blaževičiūtė siekia laužyti vaizdo stereotipus, gal net šokiruoti žiūrovą, atmesdama mūsų kultūroje iškerojusius grožio šablonus. Tai ypač pastebima moteriškų torsų cikle. Dailininkei moteris graži tokia, kokia ji yra: su amžiaus paliktais pėdsakais jos kūne, fiziniu netobulumu, žmogiškomis silpnybėmis. Stebėdamas į grožio standartus nesutelpančias, tačiau seksualumo, gyvybės aura spinduliuojančias būtybes, nejučiomis prisimeni J. A. Isaak žodžius. Ji nepritarė Sartro nuomonei, jog žmogus po keturiasdešimties turi tokį veidą, kokio nusipelnė, ir teigė, kad moteris, peržengusi amžiaus vidurio slenkstį, turi tokį veidą, kokį užtenka drąsos rodyti. N. Blaževičiūtė į moterį (į save?) žiūri su nuginkluojančiu atvirumu - "saldus" grožis, veidmainiškas šventeiviškumas jai nepriimtini. Gal todėl sukurti moterų torsai primena archaiškų dievybių skulptūrėles, pavergiančias žiūrovą savo kūrybine erotizmo galia.

T.J.Daunora

T.J.Daunora 1990 m. baigė Vilniaus dailės akademiją, keramikos specialybę. Jis priklauso dailininkų kartai, kuri siekia meniškai įprasminti individualaus pasaulėvaizdžio autentiškumą, kelia dvasinio tapatumo problemas.

Idėjinių atspirties taškų savo kūrybai T. J. Daunora ieško mitinėje, istorinėje Lietuvos praeityje. Čia numano esant ir savo dvasines tapatybės ištakas. Jo pasaulėjauta persmelkta archetipiniais vaizdiniais, kuriuos stengiamasi integruoti šiuolaikinio žmogaus pasaulėvaizdyje. Ieškodamas identiteto atsparos taškų, menininkas nedeklaruoja individualistinės autonomijos, neatsiriboja nuo kolektyvinio mentaliteto, neišsižada pasąmonės kloduose užgimstančių impulsų. Veikiau mėgina atrasti tinkamą plastinės kalbos būdą daugiareikšmiam jo turiniui išreikšti.

Dailininko neinspiruoja buities žavesys. Jis nekuria funkcionalių daiktų, kurie nuolat primintų profaniškos būties trivialumą. Egzistenciją T. J. Daunora "seikėja" amžinybės, universalumo matais. Jį inspiruoja monumentalūs, architektoniški tūriai, kurių vaizdo visuma maksimaliai apibendrinama. Lakoniškas formas perkurdamas į daugiareikšmius ženklus, autorius nepiktnaudžiauja plastinės raiškos galimybėmis. Jo meninei mąstysenai būdingas minimalistinis santūrumas. Konstruktyvi, architektoniška vaizdo struktūra, kompaktiški siluetai, santūri, "žemės" spalvų gama suteikia kūriniams archainės įtaigos ir pirmapradžio rūstumo, kurį pagyvina subtilios faktūros bei ažūrinių ornamentų voratinkliai.

R.Jakimavičius

1977 - 1984 m. studijavo Lietuvos valstybiniame dailės institute, keramikos katedroje. Dar studijų metais pradėjo reikštis kaip aktyvi kūrybinga asmenybė, teigianti savo pasaulio matymą originalia plastine kalba.

R.Jakimavičius atstovauja kartai, kurios meninė pasaulėžiūra formavosi 9 dešimtmečio pradžioje, kai Lietuvos dailėje ypač stiprėjo savęs reflektavimo tendencijos. Todėl nenuostabu, kad ir R Jakimavičiaus kūrybinė energija labiau telkiama individualaus pasaulėvaizdžio įprasminimui nei funkcinių, technologinių problemų sprendimui. "Taikomumo" ir "vaizduojamumo" priešpastatos klausimas, audrinęs meninę visuomenę 7-8 dešimtmečių sankirtoje, jam nebeegzistuoja. Abi šias, kadaise poliarizuotas, nuostatas dailininkas priima kaip savaime suprantamas, organiškai adaptuojamas molio kūrinyje. Jo darbuose nyksta ribos ženklai, kadaise griežtai skyrę "aukštojo" ir "žemojo" menų domenus, neleidę "grynojo" idėjų meno sieti su kasdienėm reikmėm.

R.Jakimavičiaus darbuose nebelieka distancijos tarp "funkcionalumo" ir "vaizduojamumo". Šios dichotomijos išnyksta, susiliedamos ir atskleisdamos naujus plastinės raiškos suvokimo bei interpretavimo horizontus. Jo sukurti daiktai gali būti "pritaikomi": tereikia žiūrovų sprendimo ir mutuojančios figūros pavirs vazomis ar fontanais. Tačiau autorius neapsiriboja vien formos eksperimentais. Po intriguojančiu išoriniu "apvalkalu" visad slypi gilesni subjektyvios patirties klodai, kurie atsiskleidžia žiūrovui kaip apnuogintos intymios vizijos arba gilių egzistencinių apmąstymų išdava.

V.Jasiūnaitė-Juršienė

V. Juršienės kūrybos nuostatos formavosi aštuntame dešimtmetyje, kuomet taikomojoje dekoratyvinėje dailėje funkcionalistinės, žanrinio purizmo nuostatos palaipsniui užleido savo pozicijas. Buvo ieškoma naujų raiškos, sintezės galimybių. Didžiausias dėmesys dailininkės kūryboje teko keramikos objektams, kuriuose atsiskleidžia "skulptūrinis" menininkės mąstymas. Ji kuria išraiškingus pavidalus: ženkliškai lakoniškas formas, trapaus silueto išlakius ar ažūrinius tūrius, kurie vėliau turtinami vibruojančiomis faktūromis ir spalva. V. Juršienė mėgsta lipdyti spalvotas mases, tapyti skystu engobiniu moliu. Derindama skulptorės ir tapytojos pašaukimus, V. Juršienė taikliai nadojasi griežtos, lakoniškos (neretai minimalistiškos, monumentalios) formos bei subtilaus akvarelinio, virpančio kolorito kontrastu, kad praplėstų kuriamos emocijos amplitudę, suteiktų darbams paslėptos, intuityviai juntamos įtampos.

V .Juršienės kūrybos tematika yra tolima kasdienybės realijoms. Improvizuojančia su medžiagomis dailininkę inspiruoja mitinio pasaulėvaizdžio impulsai. Tačiau ji nesistengia kartoti, imituoti ar perkurti archaiškų Didžiosios Deivės simbolių. Moteriškąjį pradą įprasminantys archetipai autorės kūryboje iškyla spontaniškai, įgaudami modernią, šiuolaikišką formą. Todėl jos darbus galima "skaityti" įvairiais lygmenimis: kontempliuoti lakonišką, išraiškingą formą, subtilias faktūras ir spalvinius pustonius (tai yra žavėtis formaliąja objekto išraiška) arba užčiuopti gilesnius prasmės klodus. Pastarieji atsiskleidžia žiūrovui tik tuomet, kai vandens, žemės, namų simbolikoje, gretinamoje su moters įvaizdžiu, atpažįstama regeneracijos, būties trapumo ir amžinumo tema.

1969 - 1974 m. mokėsi Vilniaus valstybiniame dailės institute, keramikos katedroje. 1974 m. pradėjo dalyvauti Lietuvos, o vėliau ir tarptautinėse parodose, simpoziumuose. Surengė penkias personalines parodas. Nuo 1993 m. yra tarptautinės dailininkų grupės Phonix-F Vokietijoje narė.

V. Juršienės kūrybos nuostatos formavosi aštuntame dešimtmetyje, kuomet taikomojoje dekoratyvinėje dailėje funkcionalistinės, žanrinio purizmo nuostatos palaipsniui užleido savo pozicijas. Buvo ieškoma naujų raiškos, sintezės galimybių. Didžiausias dėmesys dailininkės kūryboje teko keramikos objektams, kuriuose atsiskleidžia "skulptūrinis" menininkės mąstymas. Ji kuria išraiškingus pavidalus: ženkliškai lakoniškas formas, trapaus silueto išlakius ar ažūrinius tūrius, kurie vėliau turtinami vibruojančiomis faktūromis ir spalva. V. Juršienė mėgsta lipdyti spalvotas mases, tapyti skystu engobiniu moliu. Derindama skulptorės ir tapytojos pašaukimus, V.Juršienė taikliai nadojasi griežtos, lakoniškos (neretai minimalistiškos, monumentalios) formos bei subtilaus akvarelinio, virpančio kolorito kontrastu, kad praplėstų kuriamos emocijos amplitudę, suteiktų darbams paslėptos, intuityviai juntamos įtampos.

V.Juršienės kūrybos tematika yra tolima kasdienybės realijoms. Improvizuojančia su medžiagomis dailininkę inspiruoja mitinio pasaulėvaizdžio impulsai. Tačiau ji nesistengia kartoti, imituoti ar perkurti archaiškų Didžiosios Deivės simbolių. Moteriškąjį pradą įprasminantys archetipai autorės kūryboje iškyla spontaniškai, įgaudami modernią, šiuolaikišką formą. Todėl jos darbus galima "skaityti" įvairiais lygmenimis: kontempliuoti lakonišką, išraiškingą formą, subtilias faktūras ir spalvinius pustonius (tai yra žavėtis formaliąja objekto išraiška) arba užčiuopti gilesnius prasmės klodus. Pastarieji atsiskleidžia žiūrovui tik tuomet, kai vandens, žemės, namų simbolikoje, gretinamoje su moters įvaizdžiu, atpažįstama regeneracijos, būties trapumo ir amžinumo tema.

1982 m. J. Kvašytė baigė Valstybinį dailės institutą, keramikos specialybę ir netrūko išsikovoti savo kūrybinę nišą, kurią užpildė išraiškingais, savito charakterio kūriniais. Lietuvos dailės kontekste ji išsiskyrė ypatingu meninio pasaulėvaizdžio karnavališkumu, tarsi sukoncentruodama savyje Lietuvos devintojo dešimtmečio dailėje užgimstančius groteskiškumo, kandokos pašaipos ir ironijos impulsus.

Kaip dera karnavalinio tipo asmenybei, ji kuria darbus, kupinus paradoksų. J. Kvašytė laužo konvencines normas, laisvai interpretuodama žinomas temas, neįprastai naudodama raiškos priemones. Dailininkė mėgsta porcelianą - kaprizingą, subtilios technologijos medžiagą - kuris daugelio mintyse siejasi su aristokratišku santūrumu ir nepriekaištingomis manieromis. Tačiau J. Kvašytės porceliano ar terakotinės figūrėlės, pribloškiančios spalvinės gamos turtingumu, priverčia suabejoti miesčioniškų nuostatų universalumu.

Stebėdamas šaržuotus personažus, žiūrovas pasijunta esąs tikros karnavalinės fiestos dalyviu. Čia neegzistuoja socialinių normų barjerai. Į paviršių iškeliami ir paviešinami slapčiausi impulsai bei instinktai. J. Kvašytė visiškai nuginkluoja šventeiviškumą, nulinčiuoja jį. Tačiau šis aktas vyksta žaismingai grakščia, estetiškai patrauklia forma.

Nė vienas karnavalas neapsieidavo be seksualinių, vaisingumą suponuojančių aspektų. Tad nenuostabu, jog erotinis leitmotyvas ryškia gija nusidriekia ir dailininkės kūriniuose.Vienur jis atviresnis, kitur paslepiamas po dar didesnį smalsumą provokuojančiu, lengvai atpažįstamos metaforos šydu. Tačiau ši potemė niekuomet netampa savitikslė. Kaip ir kitos raiškos priemonės ji desakralizuoja stereotipinį pasaulėvaizdį.

D.Laučkaitė-Jakimavičienė. Fotelis

1977 - 1978 m. studijavo Vilniaus universitete anglų filologiją, o 1978 - 1982 m. - Lietuvos valstybiniame dailės institute, keramikos katedroje. Parodose D. Laučkaitė Jakimavičienė patraukė žiūrovų dėmesį unikaliais kavos servizais, kur utilitarios formos būdavo subtiliai turtinamos išradingomis detalėmis, kuriančiomis vaizdą, kupiną lengvos ironijos ir šmaikštumo. Pastarosios savybės sąveikoje su be galo precizišku atlikimu tapo išskirtine dailininkės braižo savybe, savitai atsiskleidžiančia įvairaus pobūdžio kūriniuose. Menininkei, regis, smagu manipuliuoti rokokinės ar sentimentalios biurgeriškos dailės įvaizdžiais, balansuoti ant "saldaus grožio" ribos ir provokuoti žiūrovą.

Iš pirmo žvilgsnio rafinuotomis (formos prasme) atrodančios kompozicijos, slepia savyje nemenką humoro dozę. Vienok jo suvokimui nepakanka tiesmuko santykio su stebimu objektu. D. Laučkaitei labiau imponuoja "aristokratiška" bendravimo maniera, pagrįsta subtiliomis užuominomis. Tačiau dailininkė neleidžia užsiliūliuoti, pasinėrus į egzaltaciją, ir sielos išrinktiesiems. Išradingai derindama tarpusavyje buitinės aplinkos atributus, atliejas (skulptūrėlių, gamtinių formų), ji meistriškai "implantuoja" ar transformuoja jas į kūrinius, sudėliodama netikėtus buitiškumo ir meniškumo akcentus.

Ritmas dailininkės kūriniuose tampa ypač svarbiu elementu. Jo dėka trivialius daiktus (tarkim sovietinio laikmečio čiaupus) pradedame suvokti kaip klasikinės harmonijos jausmo persmelktas konstrukcijas. O įprastinėm, per amžius keramikoje naudojamom formom (kaip antai, dekoratyvinės lėkštės, servizai) reljefinių detalių, spalvotų dekolio fragmentų, tapytų tekstūrų pasikartojimas suteikia žaismingumo. Todėl dailininkės kūryba, persmelkta trapaus lengvumo, palytėta teatrališkumo dvasios, kur tarpsta netikėti detalių sugretinimai ir pokštas, imlios prigimties žiūrovui atsiveria kaip valiūkiški turinio ir formos rebusai.

Kristina Karkaitė-Mazūrienė atstovauja viduriniąją dailininkų kartai, kurios kūrybinis braižas kristalizavosi aštuntojo dešimtmečio pradžioje. 1972 m. ji baigė Valstybinį dailės institutą, keramikos specialybę ir pradėjo savito, autentiško stiliaus ieškojimus. Pastarąjį formuojančių impulsų dailininkė sėmėsi iš labai plataus istorinio konteksto, savaip jį perfrazuodama. Tarsi nenorėdama išskirtiniu dėmesiu "įžeisti" kitų, jo nepelniusių raiškos būdų, autorė prisiliečia ir prie antikinės, ir prie Rytų bei Vakarų Europos XIX a. meninių tradicijų. Tačiau neimituoja istorinio paveldo. Veikiau pateikia savitą daikto, kaip autentiško meno kūrinio, koncepciją. Jos darbuose visad išlieka pagarba amatui ir profesiniam virtuoziškumui. Iš spalvotų molio masių formuojami sudėtingų konfigūracijų daiktai palieka bemaž juvelyrinio gaminio įspūdį. Įstabios paviršių faktūros, tekstūrų raštai tarsi magiška jėga masina žiūrovo akį, neleisdami atsitraukti, viliodami paslaptingais spalvų ir formų ritmais.

Tačiau dailininkė nesipuikuoja savo meistryste ar technologijos išmanymu. Ji kuria plastiškas, asociatyvias formas, kurios peržengia paprasto utilitarumo ribas. Gal todėl jos darbuose tiek daug improvizacijos, neigiančios bet kokią pakartojimo ar tiražavimo galimybę (net ir tuomet, kai kuriamas indų servizas). Dailininkę inspiruoja "gyvos" formos. Jai atgrasi statika, rigidiška tvarka. K. Karkaitės - Mazūrienės sukurti objektai įkūnija kaitos, tapsmo procesus, deformuodamiesi, banguodami, irdami. Jie įgyja archetipinio įvaizdžio savybių, įprasmindami vitališką virsmo galią, transformacijos slėpinį.

N.Marčėnaitė

N. Marčėnaitė 1989 m. baigė Vilniaus dailės akademiją, keramikos specialybę. Jos kūrybinis amplua - nedideli keramikiniai pano, kuriuos, vienok, maga vadinti reljefiniais paveikslai. Savo darbuose autorė tarsi suburia draugėn įvairių dailės rūšių raiškos priemones (siužetas, spalva, apimtis, linija, ornamentas), siekdama kuo didesnio jų sinkretiðkumo. Tokios plastinės kalbos priemonių sintezės reikalauja pati tema: kai pagrindiniu kūrybos leitmotyvu tampa moteris, jos būties paslaptys, tiesiog neįmanoma apsiriboti vieninteliu "teisingu" raiškos būdu.

N. Marčėnaitės kūrinių pasaulis persmelktas moterimi. Ji skyla į fragmentus, savimi užpildydama visą pasaulį, perpildo aplinkinę būtį vitališkumu. Kosmosas alsuoja Jos poilsio ramybe ir aistra, Jos gyvybinių ciklų ritmu, atsikartojančiu neišsenkančioje ornamentų įvairovėje. Moteris - visatos centras, apie kurį nepaliaujamai sukasi būtis, kupina harmoningo sambūvio su gamta. Ji - gamtos įsikūnijimas - susiliejanti ir ištirpstanti aplinkoje, duodanti pradžią kosminei gyvybei. Ji - chaosas ir darna, pavojus ir taika. Ji yra Ji…

Kai kalbi apie moterį, kur viskas paklūsta "gausybės rago" taisyklėms, negali būti šykštus, negali propaguoti minimalizmą. Gal todėl N. Marčėnaitės darbuose tiek daug spalvinės aistros, švelnios ironijos, žaismingo dekoratyvumo, naivios piešinio stilizacijos, subtilių faktūrų ir molio šilumos.

Aldonos Šaltenienės kūrybinis braižas formavosi 8 dešimtmetyje, kai Lietuvos visuomenėje nedrąsiai pradėjo skleistis individualistinės pasaulėjautos pradai. Jie skatino perkainoti meninės kūrybos nuostatas, ieškoti adekvačių raiškos būdų.

1967 m. baigusi Lietuvos Valstybinio dailės instituto keramikos katedrą, dailininkė įsijungė į kultūrinį šalies gyvenimą, intensyviai ieškodama individualaus braižo, atliepiančio augančias kūrybines ambicijas. Neįsitekdama siauruose funkcionalumo rėmuose, A. Šaltenienė plėtė raiškos diapazoną, padėdama Lietuvoje konceptualiosios keramikos pamatus.

Jos kompozicijos nėra orientuotos į utilitarumo ar dekoratyvumo problemų sprendimą. Keramikos medžiagą suvokdama kaip priemonę dailininko individualybei plėtotis, ji apeliuoja į žiūrovo intelektualumą, provokuodama dvasingą dialogą. Dominuojantis ontologinis turinys, dailininkės kūriniuose įgyja psichologinės įtampos, dramatiškumo atspalvių arba virsta tylia meditacija, lėtu atsikartojančių formų svingu.

Bendravimas su dailininkės kūriniais - tai visad unikali proga prisiartinti prie trapios būties paslapčių, kurios it mistinė tiesa tyliu rezonansu ataidi pašvęstųjų širdyse. A. Šaltenienė nesiekia išorinio efekto. Jos darbuose nėra svarbi detalė ar atlikimo preciziškumas. Kiekvienas elementas tarnauja visumai, perteikiančiai dramatizmo kupiną autorės pasaulėvaizdį. Dailininkės kuriami zoomorfiniai pavidalai, tarsi mėnulio prieblandoje skendintys fantastiniai gyviai sukelia veikiau jausmines asociacijas nei realistinius prisiminimus. Santūri spalvinė gama ir tūrinių pavidalų amorfiškumas skatina atsiriboti nuo racionalios realybės, kviečia pasinerti į juslių bei intuicijos pasaulį, kur spontaniška pirštų magija atgaivina groteskinius, iš pasąmonės išnyrančius vaizdinius.

E.Bogdanienė

Dailininkė kuria erdvines kompozicijas, improvizuodama formų ritmu, ieškodama plokštumos, tūrių, erdvinių tuštumų sąveikos. Cikluose ji išradingai pasitelkia ir kūno meno elementus, abstrakčių formų žaismui suteikdama betarpiško intymumo. Autorė taip pat nevengia priblokšti viską mačiusį žiūrovą savo neįprastu požiūriu į medžiagas. Jos traktuotėje tekstilė tampa tiek universalia samprata, jog, regis, nėra tokios materijos rūšies, kurios ji neišdrįstų paversti tekstilės kūriniu. Musės, pyragėliai, malta kava ar spageti - viskas atranda savo nišą kūryboje.

Stebint E. Bogdanienės darbus, nejučiomis kyla mintis, kad ji visiškai nepaiso kiek niveliuotos, bet vis tik egzistuojančios ribos tarp trivialios buities ir elitiško menų pasaulio. Į privilegijuotą aplinką autorė žaismingai integruoja "virtuvines" sferas, kurios šiuolaikiniame socialiniame kontekste galėtų susilaukti paradoksaliausių interpretavimų. Jų kūrimas paliekamas žiūrovų valiai. Juolab, kad dailininkės estetinės nuostatos nejučiom grąžina į "Aukso amžius", kai sinkretiška žmogaus būtis leido jo kūrybinei potencijai sublimuotis pačiomis įvairiausiomis formomis.

M.Jonutis

Marius Jonutis 1990 m. baigė Vilniaus dailės akademiją, grafikos specialybę. Debiutuodamas meninėje avanscenoje, jis atkreipė žiūrovų dėmesį ypatingai spalvingais, dekoratyviais lakštais, kurie Lietuvos meniniame kontekste išsiskyrė neįprastu pasaulėvaizdžio vitališkumu. Novatoriška prigimtis skatino dailininką plėsti tradicinių raiškos priemonių arsenalą, neapsiriboti lakšto erdve. Taip radosi mediniai pano, širmos, lentynėlės, kur ankšta sukurtų "pasaulėlių" erdvė įgijo trečiąją dimensiją.

M. Jonučio darbuose savitai persipynė liaudies skulptūrėlių, medinių žaislų, marionečių tradicija, praturtinta išraiškingais grafiniais, tapybiniais akcentais. Jo kūrinių pasaulis subtiliai balansuoja ant vaikystės reminiscencijų ir mitologinio pasaulėvaizdžio ribos. Jie tarsi integruoja savyje senųjų dievadirbių ritualus - sakralizuoja žmogiškąją būtį ir antropomorfizuoja dieviškąsias sferas, "prijaukindami" transcendenciją.

M. Jonučio darbai nejučiomis primena Pasaulio tvėrimo mitus. Medžio ir dažų pagalba jis lyg šamanas nenuilstamai tveria Kosmosą. Tiesa, tai daroma, pasitelkdiant modernų raiškos priemonių arsenalą su šiuolaikiniam žmogui būdinga šaipokiška autoironijos gaidele. Todėl odė gyvenimui dailininko interpretacijoje niekad nevirsta atvira didaktika ar infantiliu sentimentalumu. Tai, veikiau, žaidimas, teikiantis pasitenkinimą ir kuriančiajam, ir reginčiam šios kūrybos vaisius. Jo darbuose svarbus vaidmuo tenka savitai spalvinių dėmių, formų, ornamentų ritmikai ir begalo skaidriam, "mažoriniam" koloritui. Visos šios raiškos priemonės M. Jonučio darbuose virsta svajone apie žemiškąjį rojų - netrikdomą darną ir vienybę, kuri pulsuoja vitališku gyvybės ritmu.

K.K.Matiukienė

1992 - 1998 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje, tekstilės katedroje. Parodose pradėjo dalyvauti, eksponuodama veltinio technika atliktus darbus.

Lietuvos tekstilei veltinis nėra įprastas reiškinys, stokojama jo tradicijų. Ilgą laiką šiuolaikinė tekstilė Lietuvoje buvo tapatinama su austiniais, rištiniais, gobeleniniais (nuo aštuntojo dešimtmečio) kilimais, batika. Šis menas asocijavosi su aukštais amato įgūdžiais, ilgai trunkančiu, imliu darbo procesu, kuris jau pradinėse kūrybinio proceso pakopose reikalavo iš autorių aiškiai kristalizuoti idėjas, numatyti plastinės raiškos struktūrą. Amato specifika varžė tekstilininkų improvizacijos laisvę, neleido keisti plastinį sprendimą ar sumanymą darbo eigoje. Tačiau didėjantis dėmesys žmogaus fenomenui bei jo raiškos individualumui, skatino ir tekstilės menininkus ieškoti technologinių naujovių. Poreikis betarpiškai fiksuoti kūrėjo emociją, mintį, vertė tradicinius raiškos būdus keisti paslankesnėmis raiškos priemonėmis.

K. K. Matiukienės improvizatoriškai prigimčiai artimiausia pasirodė besanti veltinio technika, leidžianti darbo procesą paversti laisva kūrybine improvizacija. Čia amato reikalavimai - materijos "pasipriešinimas" - neužgožia idėjos primato. Priešingai, antrina jai. Minkštos vilnos sruogos padeda spontaniškai, tarsi lengvu teptuko prisilietimu, kurti kylančius iš pasąmonės ženklus ir susiliejančius į formų bei spalvų ritmą. Kaip ir dera ženklų kalbai, dailininkės plastinė raiška lakoniška (paremta spalviniais kontrastais ir pavidalų minimalizmu), tačiau įtaigiai monumentali, aprėpianti dideles prasmines erdves. Nepaisant stipraus dekoratyvumo įspūdžio, (jis atsiranda apibendrintos formos ir spalvos kontrasto dėka), K. K. Matiukienės darbai niekad netampa tuščiu stilizavimu. Juose yra bendrumo su tradicinių kultūrų daile, bet tai - ne išoriškas formos kartojimas. Veikiau dvasinis rezonansas su archaika - troškimas išreikšti pamatinius, žmogiškosios būties esmę įprasminančius dalykus, kurių suvokimas glūdi giliausiuose psichikos kloduose ir pasiekia mūsų sąmonę verbalizavimui sunkiai bepasiduodančiais plastiniais pavidalais.

Dailininkės kūriniuose kartojasi stilizuotos moters figūros motyvas. Ir tai nėra atsitiktinis dalykas. Amžiaus pabaigoje vykstančios visuomeninių struktūrų, kultūros, pasaulėžiūros metamorfozės vis dažniau skatina individą kreipti žvilgsnį į save, o dailininkų kūryboje inspiruoja asmenybės identiteto problematiką. Tad nenuostabu, kad K. K. Matiukienė tekstilės darbuose teigia moterį. Atsisako subordinuoto jos vaidmens, vaizdavimo stereotipų ir deklaruoja seksualinės, kūrybinės potencijos kupiną egzistenciją, įgyjančią dailininkės ego pavidalą. K. K. Matiukienės tekstilinius ženklus galima interpretuoti kaip klausimą: ką reiškia XXI a. išvakarėse būti moterim, kūrėja? Ar Vakarų kultūroje moteris gali autentiškai prabilti apie save? Atsakymo paieškos nukreipia autorės žvilgsnį į Didžiosios Deivės būvimą menantį žmonijos istorijos priešaušrį, kuomet moteris, simboliai, siejami su ja, įprasmino pačią kūrybos idėją, žmogiškosios būties ir kosminių ciklų vienovę.

1960 - 1966 m. studijavo Lietuvos valstybiniame dailės institute, tekstilės katedroje. Nuo 1967 m. pradėjo dalyvauti parodose ir netrūko susilaukti pelnyto publikos bei kritikų dėmesio. D. Kvietkevičiūtė teikė pirmenybę klasikinio gobeleno technikai ir visad liko ištikima savo pasirinkimui. Net ir tuomet, kai 7 dešimtmečio pabaigoje - 8 dešimtmetyje daugelį tekstilininkų masino nauji eksperimentai su erdve, siūlų bei pluoštų faktūromis, vis įvairėjančiomis technologijomis, dailininkė audė tradicinius kilimus. Jos kūryboje pirmenybė atiteko turiningumui.

Pedantiškai vydama gijas, kurdama didelių apimčių ir kameriškus, nedidukus gobelenus, ji patį darbo procesą paverčia bemaž ritualu. Todėl dailininkės darbų, nors jos kūrybinė individualybė ir formavosi ideologinio presingo metais, visiškai nepalytėjo propagandinė sumaištis. D. Kvietkevičiūtės kilimai visad bylojo apie žmogaus egzistenciją, trapius būties atsivėrimo momentus. Turėdama aiškiaregystės dovaną, ji gobelenuose atskleidė vizijų pasaulį, sielos klajones po transcendencijos platybes bei imanentiško - privataus būvimo turtingumą.

Plastinei D. Kvietkevičiūtės raiškai būdinga ekspresija ir aiškiau deklaruojama ar labiau užslėpta dramatinė įtampa. Ji pasitelkia piešinį, paremtą vaizdo metaforomis. Ypatingas dėmesys čia tenka detalei (pvz., plaštaka, grūdas, dangaus šviesulys ir pan.), kuri tampa ženklu - raktu sodriai vaizdo polifonijai įminti.

Būtį traktuodama kaip vieningą visumą, dailininkė tarsi peržengė savo laikmečio ribas. Jos pasaulėvaizdžiui niekad nebuvo būdingas poliarinis mąstymas, ženklus vakarietiškame mentalitete. Vienapradiškumas, kurio siekia moderniausias filosofinė mintis, visad buvo pagrindinis D. Kvietkevičiūtės kūrybos leitmotyvas. Jos gobelenuose-vizijose emocija ir racionalumas, regimas ir transcendentinis pasauliai egzistuoja kartu ir įtakoja vienas kitą. O tuo pačiu būties sinkretiškumo suvokimas suteikia dailininkei galią teigti moralinių, etinių principų pergalę prieš kasdienybės rutiną.

E.Kvintienė

E.Kvintienė baigė Valstybinį Vilniaus dailės institutą, rūbų modeliavimo specialybę. Dailės parodose dalyvavo, eksponuodama tekstilės darbus. Vienok ilgainiui visas raiškos sritis nustelbė viena - dailininkės pašaukimas kurti lėles. Čia savitai materializavosi menininkės žavėjimasis teatru ir skulptūra, rūbų modeliavimu ir tekstile bei subtili mergaitės svajotojos prigimtis.

Lietuvos istorija neišsaugojo žinių apie iškilesnius lėlininkus. Gal todėl ši kūrybos sritis dažnai suvokiama kaip pakraštinė (marginalinė), subordinuota "aukštesniam" tikslui (pvz., teatro menui). Tačiau E. Kvintienės darbai paneigia šiuos vertinimo šablonus. Lėlėms dailininkė suteikia išraiškingus asmens bruožus ir kiekviena jų nejučiomis įgyja individualų "likimą": tarsi prabyla (ar leidžia susigalvoti pačiam) apie nepakartojamą savo gyvenimo istoriją. Kuriamos personalijos perkelia žiūrovus į XX a. pradžios, retro pasaulį - senųjų miestelėnų, Vilniaus inteligentų aplinką. Dailininkė nesiekia archeologiškai tikslaus to meto madų kartojimo, dokumentinio autentiškumo ar portretinio panašumo. Ji laisvai improvizuoja, kuria svajingą, nostalgišką nuotaiką. Ypatingas dėmesys čia tenka išraiškingoms detalėms, kurios prikausto stebėtojo žvilgsnį, priverčia jį smalsiai tyrinėti objektą, ieškoti iškalbingų smulkmenų, kol galiausiai užsimezga nebylus dialogas. Ir lėlės pavirsta dvasiniais mediatoriais, "skaitančiais" mūsų mintis, palydinčiais į svajonių, prisiminimų, vaikystės pasaulį…

1984 m. Ž. Ridulytė-Barauskienė baigė studijas Valstybiniame dailės institute, tekstilės katedroje. Savarankiškai kurti dailininkė pradėjo devinto dešimtmečio antroje pusėje, kuomet Lietuvos tekstilėje sustiprėjo dėmesys technologiniams bei formos eksperimentams. Tai paskatino menininkę ieškoti naujų raiškos galimybių - ne apsiriboti paveldu ar tradicija, bet plėsti sustabarėjusias jos sampratos ribas.

Ž. Ridulytės - Barauskienės pasirinktas plastinių raiškos priemonių arsenalas nėra būdingas Lietuvos tekstilei. Dailininkės netenkina dalinės novacijos, dirbtinai deklaruojamos sąsajos su tradicija. Ji nekuria kilimų, nesvarbu kokie moderni bebūtų plastinė jų formos kalba. Griežtai atsiriboja nuo utilitaristinių funkcionalizmo tradicijų, teigdama daikto, kaip imanentiško meno kūrinio, idėją. Nepataikauja ir ekspresionistinių impulsų pritvinusiai "tautinei dvasiai".

Lietuvos meniniame kontekste dailininkės kuriami objektai išsiskiria plastinės kalbos santūrumu. Ji nesiekia gaivališko spalvų ar faktūrų siautulio, nedeklaruoja improvizacinių atsitiktinumų estetikos. Nežabotas spontaniškumas nėra Ž. Ridulytės-Barauskienės amplua. Pirmuoju smuiku ji leidžia griežti racionaliam protui, kaip estetinę vertybę iškeldama kūrinio struktūros aiškumą. Dailininkė nepiktnaudžiauja detalėmis ar egzaltuotais niuansais. Kūrybinis sumanymas jos darbuose įgyja minimalistinę išraišką. Kiekvienas plastinis štrichas čia kruopščiai apmąstomas. Nieko nėra "per daug" - nei spalvų, nei formų, nei faktūrų. Saikas Ž. Ridulytės - Barauskienės darbuose atsiskleidžia kaip įtaigi estetinė raiškos priemonė.

A.Skliutauskaitė

1949 - 1955 m. studijavo Valstybiniame Vilniaus dailės institute. Įgijo knygų iliustratorės specialybę. Lietuvos ir užsienio meninei visuomenei ji yra žinoma visų pirma kaip litografijos meistrė. Tačiau kupina kūrybinės energijos dailininkė ieško vis naujų savirealizacijos būdų. Pastaruoju metu ji pradėjo siūti lėles, kurias paprastai skiria artimiems savo aplinkos žmonėms. "Lėlės yra tarsi mano vaikai" - sako dailininkė. - "Siuvamos jos absorbuoja žmogaus rankų ir dvasinę šilumą, o vėliau išspinduliuoja ją kitiems". Todėl kiekviena lėlė yra labai savita: lyriškai melancholiška, svajinga ar linksma, nelygu kokia emocija pastūmėjo A. Skliutauskaitę ją kurti.

Dailininkė viską siuva tik rankomis. Todėl lėlės neturi fabrikiniams žaislams būdingo šabloniško preciziškumo. Čia kiekvienas dygsnis byloja apie emocinę žmogaus sąveika su kuriamu daiktu, jo unikalumą ir jausmo autentiškumą. Lėlės - tai paslaptingos būtybės, atėjusios iš vaikiško Skudurinių Onučių pasaulio. Jis slypi kažkur giliai kiekvienos moters pasąmonėje - tame bedugniame okeane, iš kurio semiami kūrybiniai impulsai. Todėl A. Skliutauskaitei lėlės nėra periferinė kūrybos sritis. Priešingai, čia sintezuojama knygų iliustruotojos, grafikės patirtis ir subtilus koloristinis jausmas (kol kas dar nerealizuotas tapybinis talentas?). Kiekviena lėlė yra subtiliausių faktūrų, spalvinių santykių polifonija - "raudonas", "mėlynas" ar "žalvarinis" akordas. "Užgauna" jos ir egzistencines stygas: priverčia perkainoti ne tik estetines, bet ir etines vertybes - meta iššūkį mūsų vartotojiškam santykiui su aplinka, daiktų pasauliu.

Z. Vogėlienės kūrybą sunku apibūdinti keliomis lakoniškomis frazėmis. Savo kūrybinį kelią pradėjusi septintojo dešimtmečio pabaigoje (1966 m. baigė Valstybinį dailės institutą, tekstilės specialybę), dailininkė niekad neapsiribojo pasiektais laimėjimais. Būdama eksperimentatoriškos prigimties ji visad ieškojo naujų, adekvačių laikmečiui raiškos galimybių. Jos kūrybinį palikimą sudaro gana skirtingos prigimties darbai. Vieni jų analitiški, konstruktyvūs, racionalūs. Kituose dominuoja emocija, ekspresija, intuicija.

Nepriklausomai nuo to, kokį raiškos būdą (klasikinis, erdvinis, mini gobelenas ar eksperimentinė tekstilė) autorė pasirenka, jos kūriniuose visad galima rasti vieną bendrą bruožą. Tai ypatingas ritmo pojūtis. Jis padeda realizuoti sintezės su architektūra idėją, sustyguoti kompoziciją, suteikia darbams ypatingo išraiškingumo. Tačiau vitališkas konstruktyvumo jausmas nėra vienintelis Z. Vogėlienės kūrybą išskiriantis bruožas. Ji puikiai valdo ir koloritą. Derindama sodrius spalvinius tonus, autorė išgauna dekoratyvius, kontrastingus sąskambius arba kuria tapybiškai ekspresyvią visumą, pasitelkdama įvairias audimo bei faktūrų galimybes.

Dailininkė meistriškai naudojasi ne vien tradicinės tekstilės teikiamomis galimybėmis. Į meninės kalbos arsenalą ji drąsiai įtraukia ir kiek neįprastas medžiagas. Adatos, smeigtukai, viela, magnetai, degintas popierius, daigai ir sudžiuvę augalai pasitelkiami novatoriškų idėjų įgyvendinimui. Ieškojimų ir atradimų galimybė, žaidimas su medžiagomis ir formomis šiuose darbuose dažnai nustelbia paties rezultato reikšmingumą. Nes dailininkei naujų kūrybinių impulsų teikia darbo procesas, nesibaigianti improvizacija.

J. Urbienės kelias į profesionaliąją dailę buvo kiek neįprastas. Ji tapo diplomuota fizikos specialiste (baigė Šiaulių pedagoginį institutą), prieš pasirinkdama meno kūrėjos specialybę. 1969 m. baigusi Vilniaus dailės institutą, dailininkė aktyviai įsijungė į meninį gyvenimą, pateikdama reikliai visuomenės opinijai savito braižo tekstilės kūrinius.

Kaip pastebi pati dailininkė, platesnio pobūdžio išsilavinimas nenuėjo perniek. Savo darbuose J. Urbienė visad siekė dviejų, regis nesuderinamų pradų - racionalaus (mokslinio) bei ekspresyvesnio jausminio pasaulio suvokimo - sąveikos. Tai atskleidžia ir pasirinkta tematika, ir plastinė tekstilės kūrinių kalba. Jos darbuose tarsi rungiasi poetinė, neapčiuopiamo, intuityvaus impulso įtakota vizija ir analitinis tikrovės, patirties įprasminimas - sodrus spalvų spektras priešpastatomas subtilių niuansų achromatinei gamai, o išbalansuotą plokštumų rimtį sudrumsčia veržlus įstrižainių ritmas.

Gal todėl vienas mėgiamų dailininkės leitmotyvų yra šviesa: lūžtantis spektras, plokštumą nutvieskiantys, suskaidantys spinduliai ar "paveikslo" erdvėje klajojantys blikai. Ji dailininkės kūriniuose įgyja savarankišką būtį - aktyviai dalyvaudama tekstilės "drobių" orkestruotėje (sudėliodama kompozicinius akcentus). Bet tuo pačiu suponuoja ir iškalbingas, daugiareikšmes metaforas, kurių pagalba taip pat mėginama susintetinti poliarizuotą pasaulio suvokimą - suvienyti objektyvizuotą, indiferentišką fiziko požiūrį į mus supančius gyvenimo reiškinius ir asmeninės patirties prisodrintą, emocionalų santykį su tikrove.

Ieškodama būdų, adekvačiai perteikiančių individualų dailininkės pasaulio suvokimą, J. Urbienė neapsiriboja tradicinėmis raiškos galimybėmis. Ji daug eksperimentuoja, į savo arsenalą noriai įtraukdama ir "netekstilines" medžiagas. Dailininkė ne tik audžia gobelenus, kuria plastines formas iš popieriaus masės. Ji tapo augaliniais dažais ant šilko, naudodama autorinę technologiją, tuo plėsdama asmeninį raiškos priemonių arsenalą, turtindama Lietuvos tekstilę naujomis technologijomis.