ANTANAS GUSTYS: KIEKVIENAS TURI GYVENTI SAVO GYVENIMĄ IR KURTI SAVO MUZIKĄ

Antanas Gustys

Festivalio „Vilnius Jazz“ sielą ANTANĄ GUSTĮ kalbina LAIMA SLEPKOVAITĖ.

Tai buvo trečiasis „Vilnius Jazz“ mano gyvenime, tad, be jokių abejonių, regiu to ledkalnio – devyniolikmečio festivalio – tik viršūnę ir tik iš ankstesnių metų programų bei senų recenzijų galiu įsivaizduoti, kokį milžinišką kelią nuėjo „Vilnius Jazz“. Nuo 1988 metų jis kasmet dovanodavo novatoriškus siurprizus, o aš vis dar nuoširdžiai maniau, kad Ella Fitzerald buvo Armstrongo žmona… Ir, žinoma, tuomet dar nebuvau skaičiusi jokių interviu su „Vilnius Jazz“ organizatoriumi Antanu Gusčiu, kurių per devyniolika metų, ko gero, prirašyta apsčiai. Tikiuosi, atsižvelgdami į mano jaunystę, žinovai atleis man už kai kuriuos pakartojimus arba tiesiog ramiai užvers šį puslapį, o eiliniam skaitytojui galbūt bus įdomu sužinoti ką nors nauja apie labai seną, bet kasmet naują festivalį „Vilnius Jazz“.

Manau, tikrai nesu pirmoji, klausianti, kaip gimė šio festivalio idėja? Kokia jo priešistorė?

Tai yra labai sena istorija, kurią esu daug kam pasakojęs. Ji išties paprasta. Kadaise ir aš buvau studentas, o mano pomėgis tuomet buvo džiazas – per kiekvienas atostogas vykdavau į džiazo festivalius. Tais laikais buvo labai sudėtinga išvažiuoti – reikėdavo vizų, o jų buvo neįmanoma gauti. Aš turėjau draugų ir gaudavau kvietimus, taigi galėjau išvažiuoti į visas vadinamojo „sovietinio lagerio“ šalis. Būdamas studentas, aplankiau kone visus didžiausius džiazo festivalius Rytų Europoje: Berlyno, Leipcigo, Varšuvos „Jazz Jamboree“ ir kitus. Pamačiau daug džiazo žvaigždžių. Prisimenu, kaip „Jazz Jamboree“ festivalyje klausiausi Mileso Daviso gyvo garso koncerto, po kurio, tęsdamas turnė, jis mirė scenoje Barselonoje. Kituose festivaliuose mačiau kitas žvaigždes, kurių taip pat nebėra. Esu laimingas, kad išvydau muzikantus, kurie dabar yra legendos...

Važinėdamas po festivalius ir ten bendraudamas su džiazo gerbėjais, supratau, kad jie visi buvo įsitikinę, jog Lietuvoje vyksta intensyvus džiazo gyvenimas. Jiems atrodė, kad turime stiprų tarptautinį džiazo festivalį, gerą džiazo klubą ir kad apskritai Vilniuje yra kažkoks džiazo centras, kadangi visi jie buvo girdėję Čekasiną, Tarasovą, Ganeliną, Vyšniauską, Labutį, Joffę... Mūsų muzikantų dėka visi įsivaizdavo Vilniuje esant aktyvų džiazo gyvenimą, nors iš tikrųjų nieko panašaus tuomet nebuvo. Aš pamažu ryžausi ką nors daryti, kad tai iš tiesų atsirastų.

1988 metais surengiau pirmąjį „Vilnius Jazz“ festivalį. Garsios firmos supirkinėja – dabar tai madinga – tuos „garažus“, kuriuose gimė pirmosios jų idėjos. Manau, „Vilnius Jazz“ turėtų nusipirkti savo „garažą“ – Mokslų akademijos salę Gedimino prospekte. Tikiuosi, kad kitais metais mums tai pavyks...

Kodėl buvo pasirinkta būtent avangardinio džiazo kryptis?

Tai buvo visiškai natūralu. Man net nekilo mintis svarstyti, koks turėtų būti festivalio įvaizdis. Visų pirma aš rengiau festivalį todėl, kad visi buvo girdėję Vilniaus džiazo muzikantus ir festivalis turėjo reprezentuoti Vilniaus džiazo mokyklą, parodyti, kuo esame stiprūs. Būtų tiesiog keista, jeigu čia, Vilniuje, pradėčiau propaguoti džiazroką arba kokią kitą muziką, nesusijusią su Vilniumi ir Vilniaus muzikantais. Juk jeigu reikia reprezentuoti Lietuvą, tai daro būtent Vilniaus džiazo muzikantai. Tad, manau, festivalio pasirinkta kryptis yra natūraliausia, tiesiogiai susijusi su mūsų džiazo šaknimis.

Iš tiesų mūsų džiazas daugiausia yra susijęs su moderno kryptimis, ir tai, kas kituose kraštuose laikoma avangardu, pas mus yra pagrindinė srovė, o to tikrojo mainstreamo, t. y. tradicinio džiazo, beveik nėra. Kaip manote, tai yra blogai, gerai, o gal normalu?

Manau, kad tai yra blogas dalykas. Natūraliai negalima ignoruoti nieko... Paprastai vienas žanras būna populiaresnis už kitą, bet ko nors ignoruoti neįmanoma. Pažįstu daug gerų muzikantų, kurie groja amerikietišką mainstreamą, ir labai vertinu tai, ką jie daro. Tačiau aš nežinau, kiek tai yra perspektyvu. Europinio džiazo terpėje muzikantas turi būti absoliučiai originalus, kad galėtų prasimušti. Jeigu tu groji standartus, esi niekas, restorano atlikėjas. Muzikantas turi būti stiprus, jis turi sugebėti pristatyti ir apginti savo identitetą. Pagrindinės srovės problema egzistuoja, tačiau jos sprendimas nėra „Vilnius Jazz“ misija.

Kokie yra festivalio dalyvių atrankos kriterijai?

Pagrindinis kriterijus yra kūrybiškumas. „Vilnius Jazz“ festivalis netoleruoja jokio plagijavimo. Tu turi būti savimi, turi kurti savo muziką, gyventi savo gyvenimą. Tai yra baisiai sunku, tačiau gyvenimas yra per trumpas, kad galėtum sau leisti gyventi kito gyvenimą. Nesvarbu, kad koks nors muzikantas buvo „grandas“... Beveik dvidešimt metų „Vilnius Jazz“ dėl pasirinktos kūrybiškumo bei originalumo propagavimo krypties yra nepripažįstamas tam tikrų institucijų. Betgi yra net susiformavusi tokia sąvoka kaip „creativity“, „creative jazz“ – būtent jo skatinimas yra festivalio credo.

Kaip surandami atlikėjai?

Aš gaunu labai daug reklaminės medžiagos, vadinamojo „promotion material“. Ją atsiunčia ne tik tos agentūros, su kuriomis bendradarbiauju, bet ir nepriklausomi atlikėjai. Aš visa tai išklausau – galbūt dėl to esu retas egzempliorius. Atlikėjus stengiuosi parinkti, atsižvelgdamas į tai, kiek jų muzika yra originali, kiek ji atrodo aktuali ir kiek atitinka mūsų festivalio atmosferą.

„Vilnius Jazz“ programose galima išskirti tam tikras kryptis, kurias kasmet stengiuosi pristatyti. Pirmoji ir pagrindinė iš jų yra Europos džiazas. O jis turbūt yra pats produktyviausias pasaulyje naujų idėjų atžvilgiu, ir šiuo metu būtent Europoje yra didžiausia džiazo rinka. Joje matau keletą krypčių: tai britų, taip pat Balkanų džiazas – aš labai jį mėgstu ir stengiuos kiekvienais metais pristatyti ką nors iš šios sferos. Šiais metais tai buvo grupė „Trigon“, anksčiau pas mus buvo atvykę ir šią sritį reprezentavo Mikhailas Alperinas, Iva Bittova ir daugybė kitų puikių atlikėjų.

Antroji „Vilnius Jazz“ nuolat pristatoma kryptis yra japonų improvizacinė muzika, kuri nepriklauso nei Europos, nei JAV džiazui ir atveria visiškai kitą muzikos kokybę, sunkiai suvokiamą ir apibrėžiamą: tai senų japonų kultūros tradicijų junginys su amerikietiška pokario muzikos invazija. Ir, žinoma, negalime ignoruoti amerikietiško džiazo... Bet iš amerikietiškojo džiazo pasaulio stengiuosi pristatyti būtent Downtown džiazo scenos atstovus, kurie, tiek mano, tiek mano kolegų supratimu, yra pagrindinė kūrybinė jėga Amerikoje. Wyntono Marsaliso „Lincolno Centro“ veikla tėra bandymas įsiteikti tiems, kurie vaikšto su švarkais ir pilnom piniginėm. O Downtown yra unikali terpė, kurioje gyvena ir dirba be galo kūrybiški muzikantai. Manau, festivalio gerbėjai puikiai prisimena Harriet Tubman, Cuong Vu Trio ir kitus nuostabius atlikėjus, o kiek dar jų bus ateityje... Tai yra tie muzikantai, kurie „pramuša lubas“. Jie negauna milžiniškos paramos, bet jie kuria naują muziką.

Ar viskas, kas suskamba festivalyje, Jums patinka?

Taip. Aš žinau, ką kviečiu. Perklausau visą kviečiamų muzikantų kūrybą. Kita vertus, abejoju, ar jie stengiasi publikai pateikti ją tenkinančią muziką. Festivalio stilių spektras – nuo akademinės muzikos iki roko. Girdėjau priekaištą, kad gal vienas kolektyvas labiau būtų tikęs „Gaidos“ festivaliui (Yizhako Yedido „Myth of the Cave“), tačiau juk yra daug dalykų, kurie stumia šiuolaikinį džiazą į priekį. Ir šiame kontekste kompozicija galbūt skamba tarsi absoliučiai akademinė, bet kitame kontekste ji skamba kaip visiškai džiazinė...

Šiais metais lietuvių džiazą festivalyje reprezentavo beveik tik jaunimas – konkurso „Vilnius Jazz Young Power“ dalyviai. Ar tai reiškia, kad brandžiųjų muzikų idėjų fondai senka?

Ne, šis projektas visai nereiškia, kad bus ignoruojama vyresnioji karta. Tiesiog mes norėjome paskatinti jaunimą, kurio niekas nepažįsta. Ir mūsų pirminis tikslas buvo ne tiek rasti Lietuvoje naujų talentų, kiek atrinkti atlikėjus, kuriuos galėtume parodyti Europai.

Taigi konkursas netaps tarptautinis?

Mes ketinome rengti nacionalinį konkursą, bet vėliau, paaiškėjus, kad yra nemažai mūsų lietuvaičių, studijuojančių užsienyje ir subūrusių ten grupes, nusprendėme leisti dalyvauti ir užsieniečiams. Tačiau bent vienas dalyvaujančios grupės narys turėtų būti lietuvis.

Kaip vertinate konkurso rezutatus?

Aš esu labai patenkintas konkursu ir jo rezultatais. Tikėjausi galbūt daugiau: tikėjausi, kad bus aktyvesni kiti miestai, kiti regionai, bet paaiškėjo, kad pačios kūrybiškiausios jėgos, deja, susitelkusios Vilniuje. Čia verda visa košė – tai yra faktas, ir nežinau, ar per artimiausius metus šį faktą kas nors paneigs.

Konkurso laimėtojams nėra įsteigta piniginė premija. Kas laukia nugalėtojų – Juozo Kuračio ir Tomo Razmaus saksofonų dueto „For Free“?

Norėčiau patikslinti, kad „Vilnius Jazz“ festivalis išsirinko ne vieną, o tris grupes, ir visas tris grupes globos. Tai yra minėtas duetas bei ansambliai „Lietaus uždanga“ ir „Magic Mushrooms“. Šios trys grupės pajuto mūsų globą jau dabar, jos gavo krūvą užsakymų. Įdomu būtų susitikti prieš kitą festivalį ir paanalizuoti, kas įvyko. Galiu garantuoti, kad ateinančius du mėnesius šie kolektyvai tikrai koncertuos. Norėčiau pabrėžti, kad surengėme konkursą ne tam, kad išrinktume geriausią, – mūsų misija yra skatinti kūrybiškumą.

Ar reikalavimas pristatyti originalią kompoziciją yra pakankamas kūrybiškumo skatinimas? Juk galima neplagijuoti svetimų natų, bet nuplagijuoti stilių...

Tokiu atveju belieka pasitikėti komisija.

Konkurso dalyviai itin aktyviai reiškiasi jam session. Įvairiu metu jos būna be galo skirtingos. Nuo ko priklauso jam session atmosfera?

Geras klausimas... Aš visuomet atsakau į jį giliai atsidusdamas... Prisimenu tarybinių laikų jam session, kada iš tikrųjų visi verždavosi dalyvauti, parodyti save arba tiesiog susipažinti, ir iš to gimdavo nauji kūrybiniai projektai. Pastaruoju metu to nebeliko – nežinau, kodėl.

Pastebėjau, kad „džeme“ visiškai nedalyvauja vyresnės kartos muzikantai (Arkadijus Gotesmanas, šeštadienį grojęs su Marcu Ducret, kol kas yra LMTA studentas, tad nevisiškai priklauso vyresniajai kartai)...

Nuolatos kviečiu juos dalyvauti jam session, ir dažniausias atsakymas būna: „Kiek mokėsi už tai?“ O tai yra pagrindinio principo sulaužymas: juk „džemas“ yra laisvas – laisvas nuo šablonų, laisvas nuo užsakymo ir apmokėjimo... „Džemas“ skirtas tam, kad muzikantai galėtų pasidalinti savo muzikine patirtimi su kitais ir iš to gimtų kas nors nauja. O jeigu klausi, kiek bus už tai sumokėta, tai yra „Stop“ ženklas. Deja, turiu pripažinti, kad visi vyresnės kartos muzikantai jau prieš penkerius, šešerius ar aštuonerius metus pasakė savo augimui „ne“. O šiais metais esu laimingas: tarsi nauja srovė atsivėrė.

Kiekvieną vakarą jaunimas uoliai muzikavo, nepaisant katastrofiško bosistų trūkumo, o šeštadienio vakarą visų begaliniam džiaugsmui jam session dalyvavo Liudo Mockūno draugai Stefanas Pasborgas ir Marcas Ducret.

Ar manote, kad jaunimo aktyvumą šiais metais sąlygojo konkursas?

Gali būti... Aš dar nebandžiau analizuoti, kodėl taip nutiko, bet konstatuoju faktą, kad yra pasikeitimas. Aš matau, kas vyksta „džeme“: ateina užsienio „grandai“, ir mūsų jaunimas „džemuoja“ su jais drauge kaip lygūs su lygiais.

Ar šiuose jam session nieko netrūksta? Kokia yra Jūsų jam session vizija?

Idealus jam session būtų toks, kuriame dalyvautų visi mūsų muzikantai, bet jie, nežinau, ar iš tingėjimo, ar dėl kitų priežasčių, pastaruoju metu nebeateina į festivalį ir juo labiau nepasirodo jam session. Idealiame „džeme“ turėtų susirinkti gana didelė masė vietos muzikantų ir tie muzikantai, kurie atvyksta iš užsienio. Ir tada, jiems grojant drauge, gali gimti kas nors nauja. Jam session gali duoti pradžią naujiems projektams, kurie nėra vienkartiniai, o tampa tęstiniai. Jeigu taip įvyktų, aš galėčiau pasakyti, kad tas „džemas“ pasiteisino. Sovietmečiu taip ir būdavo: „džemuose“ gimdavo projektų, kurie vėliau būdavo tęsiami ilgus metus. Kaip tu surasi savo partnerį? Turi su juo muzikuoti, turi jį išbandyt, turi atsidurti su juo ekstremalioje situacijoje. Paskaitęs muzikanto CV, neparengsi projekto, arba jis bus iš karto pasmerktas. Muzikai turi išvargti kartu, turi pagrot drauge, ir patogiausia proga tam yra festivalinis jam session.

Scena griaudėjo „džeminiais“ triukšmais – šiek tiek chaotiškais ir neteikiančiais vilčių, kad Antano Gusčio vizija šiais metais įsikūnys. Stefanas Pasborgas jau buvo išvykęs, o Marcas Ducret tiesiog klausėsi ir, gali būti, iki vakaro pabaigos taip ir nepalaimino dar sykį „Neringos“ scenos savo pasirodymu. Baigėsi „Vilnius Jazz“ – gražus, keistas ir, kaip ir dera avangardiniam festivaliui, palikęs prieštaringų emocijų. Nėra nė vieno kito tokio džiazo festivalio – netikėto, atviro ir atkakliai vykdančio savo utopinę misiją. Vieni koncertai sužavėjo, kiti nuvylė, treti ramiai įsiliejo į įprastą Vilniaus mainstreamo vagą, bet kiekvienas „Vilnius Jazz“ nuaidi tarsi galingas dūžis, priverčiantis suklusti ir dar kartą susimąstyti, kas yra džiazas, kas yra Vilniaus džiazas ir kokia jo laukia ateitis?