DVEJOPI SANTYKIAI SU TRADICIJA

Galerijoje „Aukso pjūvis“ Kaune visą sausio mėnesį eksponuojami dviejų vilniečių menininkų – Dalios Dokšaitės ir Vaidoto Žuko kūriniai. Vienu aspektu šie autoriai yra skirtingi, o kitu – panašūs. Jų kūrybą suartina bendra nuostata arba įsitikinimas, kad meninės raiškos priemonės turi perteikti dvasinius turinius, vienaip ar kitaip susijusius su ilgaamže tradicija, pranokstančia individualaus subjekto vaizduotę.

Dalia Dokšaitė (g. 1955) japoniška sumi-ė tapybos technika susidomėjo ieškodama poetinio ryšio su išoriniu gamtos pasauliu, galinčiu tapti simboline sielos pajautų raiška. Todėl autorei svarbiausia yra ne „užgesimu“ vadinamo budistinio išsivadavimo siekis, bet estetinis mėgavimasis subtilia monochrominės tapybos bei kaligrafijos kalba. Mėgdžiodama japonišką tapybos tušu manierą, autorė mėgina įsijausti į savaip suprastą pirma­pradę Tuštumą (kurią Chaosu pavadinti galima tik dėl vertėjų neišmanymo, ką iš tikrųjų reiškia šis graikiškas terminas), tačiau pasąmonė išsaugo vakarietiškos modernistinės estetikos principus, iškeliančius „nesuinteresuoto“ arba „grynojo“ estetinio patyrimo idėją.

Šį kanonizuotą ir kone sudievintą emancipuotos (nuo metafizikos bei retorikos atsietos) dailės imperatyvą nesunku sulieti su tradicinėmis Tolimųjų Rytų meno formomis, dažnai jau netekusiomis savo pirmapradės paskirties bei virtusiomis estetiniu „natūrfilosofinio“ pasaulėvaizdžio įprasminimo būdu. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad „gamta“ yra vakarietiškos naujųjų amžių sąmonės išradimas, mažai ką bendra turintis su archajinėmis budizmo ir daosizmo kosmologijomis.

Imituodama japonišką stilistiką, D.Dok­šaitė neretai improvizuoja lietuviškų gamtovaizdžių motyvais, suteikdama šiems egzotiško slėpiningumo bei jausmingumo. Ji siekia meditacijai artimos gelmės, gebančios atskleisti ontologinį būties pamatą, „aprengtą“ istoriškai determinuotos dzenbudizmo estetikos rūbais. Nenuostabu, kad japonišką tapybos techniką įvaldžiusi menininkė giriama ir palaikoma Kinijos bei Japonijos kritikų, suinteresuotų pasauline Tolimųjų Rytų mados ekspansija.

Tapydama paukščius ir iš miglotų ūkanų išnyrančius gamtovaizdžio fragmentus, dailininkė vengia preciziško pedantiškumo, pabrėždama laisvą, spontanišką raiškos manierą, geriausiai tinkančią jos poetiniam santykiui su tikrove perteikti. Toks rafinuotas „rūkuose skendinčio grožio“ akcentavimas neišvengia tam tikros stilistinės monotonijos, tačiau „tylos monotonijoje“ šiuo atveju slypi begalinė „garsų įvairovė“, kylanti iš būčiai tapačios sąmonės vienybės.

Vaidoto Žuko (g. 1956) kūryboje vyrauja sakraliniai vaizdiniai, susiję su krikščioniška ikonografija bei simbolika, tačiau katalikiškos tradicijos archaizaciją autorius sumaniai derina su modernistinės estetikos įkvėpta pasaulėjauta, šitaip sukurdamas savitą meninę sintezę. Tokia kūrybiška bažnytinio ir liaudies meno interpretacija, grindžiama asmenine įžvalga bei geru meno istorijos pažinimu, iš dalies turi muziejinį atspalvį, tačiau ji atliepia giluminius tradicinės lietuvių kultūros lūkesčius ir rodo jai vieną iš galimų praeities ir dabarties derinimo variantų.

V.Žuko įsitikinimu, tik autentišku religiniu ir estetiniu potyriu grindžiama katalikiškų meno formų reanimacija gali suteikti gyvybingą impulsą prasmingai sakralinės kultūros raidai. Todėl autorius vengia tiesmuko pavidalų kartojimo, daug dėmesio skirdamas vaizduotei, kuri savo ruožtu negali būti atsieta nuo pamatinių religinės metafizikos bei dorovės principų.

Parodoje eksponuojami menininko darbai (keraminiai reljefai, tapyba tušu) skiriasi nuo ankstyvosios jo kūrybos pabrėžtai dekoratyviniu charakteriu bei laisva ir dinamiška traktuote. Atrodo, kad dailininkas mėgina perprasti naivumo kupinos ir kartu spalvingos „karnavalinės“ sąmonės ryšį su religine mitologija ir teatralizuota dramatiška jos raiška, būdinga „barokiniam“ pamaldumui, savo ištakų ieškančiam ne tik ankstyvosios krikščionybės archetipuose, bet ir tiesioginio estetinio suvokimo „akimirkoje“. Būtent šis intencionalus vektorius, nukreiptas į giluminę būties esmę, nustato sakralinį santykį su amžinybe, pasirodančia konkrečiais kultūros sklaidos pavidalais.