Verba de verbis

Apipavidalinti panaudotos autorės nuotraukos Viršelio dailininkė Deimantė Rybakovienė

Vargingos kalbos gaudynės

Sara Poisson. Pasienis. Eilėraščiai. V.: Vaga, 2006.

Šią pusstorę, 140 puslapių, knygą graužiau kaip toj dainoj – tris dienas, tris naktis. Vargau, plūkiausi, dantys byrėjo, akys varvėjo... O blogiausia (kaip kitoj dainoj) – nieko burnoj neturėjau... Perskaitęs nepatyriau jokio katarsio! Vien nuovargis ir neaiškios, miglotos vaizdinių nuotrupos.

Prisipažinsiu, nuo sunkių ir sudėtingų metaforų, tiesiog lipančių viena kitai ant galvos, vienu metu jau buvau puolęs į paniką. Ėmė važiuoti stogas. Pvz., nuo tokių siurrealistinių vaizdelių: Dvylika mėnulių užsidarė savo / kambariuos. Išorėje, židinio būdoje / trejetas sukūrė ir kūrena Šunį: / čia ir dabar Jo inkarnacija C-14, / ji budins seną trijų tūkstančių metų / laikrodį sekvoją piano ir septyniolika / ledynmečių, sapiens-sapiens. Norėjau mesti knygą kampan. Ir tada netyčia – metafizinis nušvitimas! Knyga tarytum atsivertė pati ir p. 44 išvydau tokį eilėraščio „Kalbos gaudynės“ fragmentą:

Mes gaudėme kalbą, bandėme sučiupti
ją pirštais už slidaus liežuvio kotelio,
ir mus sugriebdavo juokas, atrakindamas mus
ir sunkdamas iš mūsų skystimą į visas puses,
skiesdamas kietuosius įstatymus,
diegdamas liūdesį su kliedesio klaida.

Aha! Štai kur šuo pakastas, pamaniau. Autorė gaudo kalbą, iš to gaudymo juokiasi, o iš to juoko liūdi ir kliedi. Kuo mes, skaitytojai, blogesni?! Atsiverčiau knygą iš naujo ir ėmiau skaityti atsainiau, labiau atsipalaidavęs. Lyg pro tarpupirščius stebėčiau pro vagono langą prabėgančius medžius... Lyg užspaudęs ausis klausyčiausi tolimos nesuprantamos šnektos... Ir štai tada pamačiau bei išgirdau ir juoką, ir liūdesį, ir kliedesį.

Juokinga matyti kursyvu arba pirmomis didžiosiomis raidėmis parašytus kvailus žodžius. Liūdna klausyti pro kalbos brūzgynus prasiskverbiančių bobiškų sapalionių. Juokingai liūdna girdėti aliteracinius vakarinio viralo virimo garsus. Liūdnai juokinga išvysti nuogus tariamos feministės poetinio kūniškumo nagus. Juokas pro ašaras matyti ir girdėti kalbos gaudynių „gliukus“.

Užteks. Itin simptominis pasirodė paskutinis knygos eilėraštis. Jis prasideda žodžiais „Aš atskleidžiau Kalbamąsias Užuolaidas“. Baigiasi: „O dabar aš užtraukiu Kalbamąsias Užuolaidas“. Kalbos gaudynių žaidimas baigėsi. Ir ačiūdie. Dėkui, kad žaidei, Sara-Rasa. Pabandei atskleisti ar paskleisti, pagauti ar atgauti. Nepavyko, nes Tavo kalbos, deja, nepagavau. Todėl už novelių rinkinį „Šmogus“ parašęs riebų devynetą, už „Pasienį“ suraitysiu tik kreivą penketuką. Už vargą.

Knygos dizainas: vario burnos

Būti ir kovoti!

Guy Debord. Spektaklio visuomenė. Iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas. K.: Kitos knygos, 2006.

Ką mes darome? Gyvename. Kur mes gyvename? Pasaulyje. Tokie vaikiški atsakymai į visai nevaikiškus klausimus patenkina daugelį, tačiau toli gražu ne visus. Štai P. Calderónas de la Barca teigė, kad gyvenimas – tai sapnas, o A. Schopenhaueris įtikinėjo, kad pasaulis – tai vaizdinys (na, ir dar truputėlį – valia). Užtenka prisiminti kad ir nuvalkiotą šekspyrišką posakį: „Gyvenimas – teatras, visi žmonės jame – aktoriai“.

Iš pirmo žvilgsnio panašiai šioje knygoje kalba ir G. Debord’as. Visuomenė, kuri remiasi šiuolaikine industrija, nėra atsitiktinai ar dirbtinai reginiška, ji – iš esmės spektakliška. Spektaklyje, tame viešpataujančios ekonomikos reginyje, tikslas nieko nereiškia, o plėtra reiškia viską. Spektaklis nieko kito, kaip tik pats savęs, nesiekia. Žodžiu, mes tik vargšės kvailos marionetės, neaišku ką veikiančios šioje grandiozinėje sociumo scenoje. Aišku, viską smarkiai supaprastinu, nes G. Debord’o knyga – tikras mokslinis, filosofinis ir socioistorinis traktatas apie šiandieninės kapitalistinės visuomenės kilmę ir tikslus.

„Spektaklio visuomenė“ parašyta 1967 m., kai dar nebuvo taip masiškai manipuliuojama visuomenės nuomone, nebuvo virtualaus interneto tinklo, šiandien apraizgiusio visą planetą, o galinga valstybinės propagandos ir viešųjų ryšių mašinerija buvo neseniai įjungta. Bet jau tada G. Debord’as teisingai pažymėjo: Pirmoji ekonomikos viešpatavimo socialiniame gyvenime fazė į bet kurios žmogaus veiklos apibrėžtį įnešė akivaizdų nuopuolį, nurodantį perėjimą iš būti į turėti. Dabartinė fazė, nusakanti visišką socialinio gyvenimo užgrobimą remiantis ekonomikos pasiekimais, stumia į visuotinę kaitą nuo turėti į atrodyti, iš kurios bet koks veiksmingas „turėti“ privalo būti išreikštas visuotiniu prestižu ir aukščiausiomis pareigomis. Nesvarbu, ką tu darai, svarbu, kaip tu tą parodai. Nesvarbu, kas esi, svarbu, koks tu atrodai. Tavęs nėra, yra tik įvaizdis.

O kaip gyventi šiame šmėklų pasaulyje, kaip su šiuo marionečių spektakliu kovoti? Situacionizmo pradininkas (1957 m. įkūręs Situacionizmo internacionalą) siūlo išeitį. Reikia priešintis totalinei suprekinimo sistemai, saugoti bendruomenę nuo spektaklizacijos ir falsifikacijos, parodant tikrąjį visuomenės veidą arba jį neatpažįstamai iškreipiant. Griauti buržuazinės „laimės“ įvaizdį maištingais performansais ir situacionistiniais projektais (pvz., G. Debord’as paskelbė sąrašą 540 asmenų, kuriems reikia rodyti nepakantumą, į juodąjį sąrašą pakliuvo net „apgailėtinas nacis“ M. Heideggeris). Autorius aktyviai dalyvavo 1968-ųjų Paryžiaus Revoliucijoje (ak, kaip smagu rašyti iš abiejų didžiųjų!), vadovavo SI, leido knygas, suko filmus, organizavo protesto akcijas ir manifestacijas. Net savo mirtį jis pavertė situacionistine akcija. Nusišovė savo namuose Prancūzijos provincijoje, o savižudybės sceną nufilmavo kino kamera.

Gedimino Baranausko nuotrauka

Tikiuosi, kad „Spektaklio visuomenė“ su gražiu šiauliečio G. Mažeikio įvadu taps parankinė visiems Lietuvos politologams ir socialinių mokslų specialistams. O svarbiausia – ji tikrai įkvėps maištingą jaunuomenę imtis naujų žygių prieš nevykusią Lietuvos politinio ir visuomeninio teatro aktorių vaidybą. (Beje, ar žinote, kad situacionistinės „gideborinės“ akcijos jau vyksta. Atkreipkite dėmesį į „Lietuvos“ kino teatro „gynėjų“ protestus ir performansus.)

Na, o pabaigoje trumpai papasakosiu apie šios knygos pristatymą Prancūzų kultūros centre, Vilniuje. Pradžia buvo nuostabi. Netoli Katedros susirinko keliasdešimt žmonių, daugiausia kūrybinis jaunimas. Savo įdiržusiomis nuo plunksnakočio ir klaviatūros rankomis jie spaudė tviskančias juodas ir raudonos bei juodos spalvų anarchistų vėliavas (suskaičiavau aštuonias). Lėtai, niūriai ir iškilmingai kolona patraukė pro Prezidentūrą. Tuo metu vietiniai uniformuoti „klapčiukai“ čia kėlė (ar leido) Trispalvę. Nežinau, kiek sykių Vilniuje plazdėjo raudonas ir juodas šilkas (tai turbūt buvo seniai), bet esu įsitikinęs, kad prezidento kohorta jį matė pirmą kartą. Didžiosios g. pradžioje eisena sustojo ir jos dalyviai ėmė sutartinai skanduoti visokius antiglobalistinius šūkius. Pvz., „Žmogus žmogui – vartotojas!“, „Mūsų rinkodara – jūsų sielovada!“, „Tuoj mes jums įvesim demokratiją!“ Iš PKC pastato išėjo oficialus asmuo ir visus pakvietė vidun. Štai tada mano nevilčiai nebuvo ribų. Tokį nykų spektaklį esu regėjęs tūkstančius kartų. Keturios galvos kažką ilgai ir nuobodžiai burbleno savo politologiniu tarptautinių žodžių slengu. Tikras lėlių teatras! O vietiniai cerberiai gaudė kažką (aišku, ką) gurkšnojančius tylius klausytojus. Ėmiau įsivaizduoti salėn įžengiantį G. Debord’ą... Bet ką čia aš... Jis čionai nė kojos nebūtų kėlęs. Išėjau. Į artimiausią barą. Vartyti knygos ir svajoti apie tolesnius maišto žygius.

P. S. Analizuodami spektaklį iki tam tikro laipsnio mes kalbame pačia spektaklio kalba, kartu pereidami į spektaklyje pasireiškiančios visuomenės metodologinę aplinką (G. Debord’as, 11 tezė).

Knyga iliustruota autoriaus piešiniais Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė

Nieko nepadarysi?

Kurt Vonnegut. Skerdykla Nr. 5, arba Vaikų kryžiaus žygis. Privalomasis šokis su mirtimi. Romanas. Iš anglų k. vertė Povilas Gasiulis. Pataisytas ir papildytas leidimas. K.: Kitos knygos, 2006.

Ant Hirosimos numesta amerikiečių bomba sunaikino 71 379 žmones. Nieko nepadarysi.

1945 m. kovo 9-ąją per amerikiečių sunkiųjų bombonešių antskrydį Tokijuje žuvo 83 793 žmonės. Nieko nepadarysi.

II pasaulinio karo pabaigoje britų ir JAV bombonešiai Drezdene sunaikino 135 000 žmonių. Nieko nepadarysi.

Paskui Kurtas Vonnegutas, vokiečių kilmės ketvirtos kartos amerikietis, patekęs į vokiečių nelaisvę ir matęs Drezdeno bombardavimą, parašė šią knygą. Mat liko gyvas. Nieko nepadarysi.

Parašė šizofrenišką romaną, nukreiptą prieš idiotiškas amerikiečių bei visų kitų kareivų užmačias kardu ir ugnimi valdyti pasaulį. Nieko nepadarysi.

O dar vėliau amerikiečiai laistė napalmu vietnamiečių trobeles. Nieko nepadarysi.

Iš lėktuvų šaudė taikius serbus ir bosnius. Nieko nepadarysi.

Mėtė gilumines ir kasetines bombas Afganistano ir Irako miestuose. Nieko nepadarysi.

Ir taip toliau – iki begalybės.

Daugelį metų pažįstami mane dažnai klausinėjo, ką rašau, ir aš visiems, būdavo, atsakau, kad svarbiausias mano darbas – knyga apie Drezdeną.

Kai sykį šitaip atsakiau kino režisieriui Harisonui Starui, jis pakėlė antakius ir klausia:

– Ta knyga bus antikarinė?

– Taip, – atsakiau. – Reikia manyt, antikarinė.

– O ar žinote, ką aš sakau antikarinių knygų rašytojams?

– Nežinau. Ką gi jūs sakote, Harisonai Starai?

– Aš sakau: „O kodėl jums neparašius antiledyninės knygos?“

Jis, aišku, norėjo pasakyti, kad karai niekados neišnyks, kad jų neįmanoma sulaikyti – kaip ir ledynų. Aš irgi taip manau.

O jeigu ir nustotų kaip ledynai slinkę karai, nuo giltinės vis tiek niekas nepabėgs.

Kaip atsikratyti knygų

Carlos María Domínguez. Popierinis namas. Romanas. Iš ispanų k. vertė Valdas V. Petrauskas. V.: Alma littera, 2006.

Kartais knygos nulemia žmonių likimus. Vieni, jų paveikti, tampa literatūros profesoriais, kiti – budistais, sportininkais, gašlūnais ar kokiais nors prisiekusiais anarchistais. Bet knygos gali ir pražudyti. Nužudyti tiesiogine ir perkeltine prasme. Jei netvirtai padėta sunki knyga nukris jums ant galvos arba siekdami kokio apdulkėjusio folianto nuvirsite nuo kopėčių ir užsimušite, gali būti, kad knygos jus nužudė tiesiogiai. O jei užsiskaitę eisite per gatvę ir jus partrenks mašina? Kas bus kaltas? Knyga, likimas ar vairuotojas? O jei išmainysite gyvenimą į knygų skaitymą ir jų kolekcionavimą? Jei pats rašote knygas? Tai pavojinga, ar ne? Greičiausiai pavojinga – jeigu kas nors jas skaito. Tačiau bent jau lietuvių autoriai šiais laikais, ačiū Dievui, su šia problema vargiai besusiduria.

Viršelyje panaudotas Xulo Solaro paveikslo fragmentas Dailininkai Agnius Tarabilda ir Raimonda Bateikaitė

Kaip yra iš tikrųjų – nežinau. Bet štai argentinietis C. M. Domínguezas beveik žino. Jo romano veikėja – universiteto dėstytoja Bluma Lenon – tampa knygos auka, kai įsigilinusi į jos skaitymą pakliūva po automobilio ratais. Bandydamas nustatyti šios iš pirmo žvilgsnio logiškai paaiškinamos mirties priežastis, ją pavaduojantis dėstytojas pradeda asmeninį tyrimą. Vienintelė sąsaja tarp mirusios kolegės ir knygų-žudikių pasaulio yra keista banderolė, kurioje (ne, ne kaukolė) – cemento skiediniu aplipęs Josepho Conrado romanas „Šešėlio linija“.

O toliau borchesiška realybė, balansuojanti ant detektyvinės mistikos ribų, pavardžių citatų, pietų saulės ir galutinio išrišimo – taip ir neaišku, ar kažkas tikrai susisiejo, ar likimas papokštavo, nors jis tėra mūsų fantazijos vaisius.

Pasirodo, Conrado romaną atsiuntė nuprotėjęs bibliofilas K. Braueris, visą gyvenimą (lyg moteris) renkantis knygas ir žymintis jose citatas: aš pasikrušu su kiekviena knyga ir, nepalikęs joje jokio ženklo, nepatiriu orgazmo. Be to, ištisas dienas, o panorėjęs ir naktis, įgulęs (jau visiškai neperkeltine prasme) į suformuotas iš knygų žmogaus pavidalo figūras. Štai jums ir bibliofilija – knygų žiurkės. Visi kolekcininkai – iškrypėliai. Jei ne buitiniai, tai tikrai libidiniai. Bet ko negali įgeidis? Įgeidis negali viršyti saiko. Anksčiau ar vėliau bet koks kretinas prieina liepto galą. Ir kolekcininkas pakliuvo į knygų spąstus. Bet neišprotėjo, o pagaliau (jau perkeltine prasme) atgavo protą. Išsivežė tas prakeiktas, visą butą užgriozdinusias knygas prie jūros ir sumūrijo iš jų lūšnelę. Ten ir gyveno. Pabaigą sužinos tie iš jūsų, kurie paskaitys šią lengvai virškinamą, paprastai parašytą relaksacinę knygą, nes užtenka už jus ir kramtyti, ir valgyti.

P. S. Manau, keliauti knygomis ir gaudyti nepagaunamą raidžių dažnį labai pamėgusiems svajotojams bei kolekcininkams šis romanas gan nepavojingai praplautų smegenis, nes kartais reikia paimti į rankas vėzdą ir bent sykį sunaikinti savo malonumų vaisių. Tarytum tai būtų vienintelis būdas išsivaduoti iš bergždžios meilės vergovės. Tik neaišku, ką daryti mums, kritikams, kurie labiausiai gyvenime nekenčiame knygų, o be jų būti irgi negalime...