Castor&Pollux

M. P. Vilučio kūrinio „Castor&Pollux II“ fragmentas

O garbingasis skaitytojau! Visada atmink ir kitiems pasakyk, kad „Šatėnuose“ kadaise Castoras&Polluxas kovojo prieš tris milijonus. Atmink, kaip jie garbingai žuvo, neatlaikę literatūros biurokratų apgulties teroro, ir pančiais geležiniais savo įtūžį turėjo sukaustyti. O šlovingasis gerbėjau, plačiai paskleisk šią žinią ir pranešk visiems geros valios žmonėms, kad šioje vietoje nelygioje kovoje C&P pražuvo, kovodami ne tik už mūsų, bet ir už jūsų laisvę. Tegul garsas apie šiuos įvykius visada skamba jūsų karštose širdyse, o visagalio Dzeuso galybė sunaikina mūsų niekingų priešų likimus.

Castoro&Polluxo atminimo fondo steigėjai

P. S. Vilniuje, Mėsinių gatvėje, netoli „Šatėnų“ redakcijos, budrūs visuomenės kultūros ir dorovės sargai rado nediduką ryšulėlį. Įtardami, kad tai mažo galingumo literatūros destrukcijos bomba, atsargiai jį išpakavo. Ir apsidžiaugė. Ten – tik velionio Castoro&Polluxo nuotrauka, priešmirtinis atsisveikinimo laiškas ir testamentas. Maloningieji cerberiai nepatingėjo ir išmetė radinį šiukšlių dėžėn. O geroji gatvių šlavėja (beje, irgi mūsų fondo narė) pristatė jį mūsų būstinėn. Tad šiuos tekstus, spinduliuojančius žmogiškąja pagarba žmogui ir antžmogiška literatūros kritiko pagarba autoriams, perdavėme „Šatėnų“ redakcijai.

Atsisveikinimo (atsiprašymo) laiškas

Broliai ir seserys, bičiuliai ir neprieteliai, jaučiu artėjantį galą. Todėl lyg brisius trokštu paskutinį kartą palaižyti šeimininkui ranką. Lyg prometėjas paskutinį kartą prisiglausiu prie savo uolos. Lyg paskutinis krikščionis pats prisikalsiu. Paskutinėmis vinimis prie paskutinio gėdos stulpo. Ir prisikaldamas pats savęs klausinėsiu: ar tau, durniau, ne gėda? Gėda ko? Gėda rašyti! – pats sau atsakinėsiu. Ir pats save raminsiu: rašyk, rašyk, negėda, negėda... O galop aš, prikaltasis, apsispręsiu: neberašysiu, (atsip)rašysiu. Tad nuolankiai nuleidęs rašiklį nuoširdžiai (atsip)rašau:

Valdemaro Kukulo – už tai, kad jo kūrinius pavadinau kukulatūra,

Gintaro Patacko – nes sakiau, kad jo eilės tinka mergaitiškiems albumams ir mokykliniams tualetams,

Enrikos Striogaitės, kurią apkaltinau rachitišku pisdomo įsčių plėšymu,

Romo Daugirdo – už savo žodžius „daug-girdiškų“ tarptautinių žodžių jovalas“,

Petro Rakštiko – už megalomanišką palyginimą su Chagallu,

Donaldo Kajoko – nes jo poeziją įvardijau kaip paliegėlišką,

Jurgitos Butkytės – dėl „mergiškų poetinių godų ir šizofreniškos sintaksės“,

Romualdo Granausko – nes jo apysakas kritikavau už pedagoginę didaktiką ir kaimietišką „dvasingumą“,

Viktorijos Daujotės – kad prikaišiojau dėl literatūrologijos terminų poezijoje,

Vytauto Martinkaus – dėl „šunpalaikiško Lietuvos politinio bei socialinio gyvenimo vaizdavimo“,

Alfonso Andriuškevičiaus – nes jo knygos turinį supainiojau su eilėraščiu,

Mykolo Karčiausko – nes sakiau, kad jo poezija dvelkia pretenzinga romantika,

Audronės Urbonaitės – už tai, kad jos romaną atvirai prilyginau vaginaliniam gargaliavimui,

Alvydo Šlepiko, kurį apkaltinau literatūrine kaimo mistifikacija,

Tautvydos Marcinkevičiūtės – kad įrodinėjau, jog ji rašo lyg su Patacko varpa,

Andriaus Jakučiūno – nes jį išvadinau gerontofilijos romantiku,

a. a. Tėvo Stanislovo – kad priekaištavau už egzistencializmo stoką,

Artūro Imbraso – už per daug gerą ir ankstyvą jo kūrybos įvertinimą,

Jono Kalinausko – kad jo poeziją pavadinau „deformuotais sveiko mužikėlio jaunystės prisiminimais“,

Inesos Juzefos Janonės – už ironišką savo požiūrį į jos verksmingą ir seilėtą prozą,

Kosto Ostrausko – kad kritikavau už atsivertimą į „lietuvybę“,

Sandros Avižienytės – nes plūdausi, kad jos eilėraštukai tinka tik kvailiems kaimo vestuvių tostams,

Lino Jegelevičiaus, kurio romaną pavadinau „nėščios kurvos“ išpažintimi,

Arūno Sverdiolo – nes piktinausi lėkštu jo požiūriu į viešąją Lietuvos erdvę,

Gintauto Dabrišiaus – kad peikiau archajiškai tautosakišką jo poeziją,

Roberto Kundroto ir Algimanto Lyvos – nes juos nepelnytai išvadinau grafomanijos milžinais,

Herkaus Kunčiaus – už tai, kad kažkodėl nusprendžiau jo tiesiog nepasigailėti,

Petro Burgailos – kad jo romaną pasmerkiau už valstietiškai romantišką stilių ir skurdų devintoko žodyną,

Loretos Jakonytės – kad griežiau dantį dėl eskapizmo temos vengimo,

Saros Poisson – nes radau neva didžiulių skirtumų tarp dviejų jos knygų,

Leonido Donskio – nes jį kandžiai pavadinau „balsu, atspindinčiu Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybės pažiūras“,

Marijaus Šidlausko – kad kritikavau literatūros kritiką,

Jono Mikelinsko, kurį turbūt įžeidžiau dėl pavėluotos landsberginių idealų propagandos,

Jūratės Stauskaitės – nes ją apkaltinau žurnalienos rašymu,

Tomo Venclovos – dėl užgaulių žodžių, kad vertėjas „tiesiog bando užsimaukšlinti narsaus kovotojo prieš komunizmą šalmą“,

Justinos Stravinskytės – nes jos kūrinį prilyginau nevykusiam komiksui,

Gilandos (Onos Baliukonės) – kad įžūliai nutylėjau apie jos šedevrą vaikams,

Varėnos „Ryto“ vidurinės mokyklos abiturientų, kuriuos niekinamai pavadinau „išmokyklintaisiais“,

Raimondo Dikčiaus – už įvertinimą: „piktybinis šarlatanizmas megalomanijos paunksnėje“,

M. P. Vilučio kūrinio „Castor&Pollux II“ fragmentas

a. a. Gintaro Beresnevičiaus – kad jį įrašiau į jėzuitų ordino kariaunos gretas,

Marcelijaus Martinaičio – už perdėtus pagyros žodžius,

Dovilės Zelčiūtės, kurios sudarytą PP almanachą brutaliai pavadinau BLOGIU,

Rimvydo Stankevičiaus – nes negražiai kalbėjau apie jo poeziją: „vaflistinė“,

Kęstučio Navako – kad nupaišiau egocentriko poeto, dievinančio savo kūrybą, moteris ir alkoholį, portretą,

Indrės Valantinaitės, kuriai primygtinai siūliau iš „bloknamių estetikos padielkos“ tapti tikra miesto poete,

Viktorijos Ivanovos, kurios apsakymus prilyginau brošiūroms apie alkoholizmo ir asocialaus gyvenimo žalą,

Tomo Arūno Rudoko – nes nekorektiškai kalbėjau apie jo a. a. tėvą: išvadinau LRS funkcionieriumi,

Eugenijaus Ališankos – dėl kaltinimo valstybinių pinigų švaistymu, t. y. literatūrinio turizmo,

Sigito Parulskio – kad atskleidžiau slaptąją jo Edipo komplekso priežastį,

Audriaus Musteikio – už žodžius: „dar viena dar vieno filologyno išperos poezijos knyga“,

Loretos Anilionytės – už nekuklų klausimą „O kas po to?“ ir už keiksmažodį chuj v palto!

Paulinos Pukytės – nes per silpnai parašiau apie šią parodinę ir parodijinę emigrantę,

Viliaus Ančerio, kurį pašiepiau už pavėluotą literatūrinį undergroundą ir savalaikį muzikinį mainstreamą,

Juozo Apučio – kad svarbiausiu jo kūriniu palaikiau prisiminimus apie sudegusią kiaulę,

Raimondo Kašausko – nes apkaltinau nevykusiu Holivudo trilerių kopijavimu,

Rimgaudo Valentino Graibaus – už tai, kad, sekdamas jo poetinėmis metaforomis, sukūriau naują metaforą – „traktoristinės“,

Jono Banio – už beveik keiksmažodį: „pseudoistorinės žurnaliūgų rašliavos“,

Vilio Normano – nes jo romaną nekukliai apibūdinau: „filosofinių išėdų šakės“,

Vytauto Landsbergio – kad jo lyriką įvardijau seniokiškais kvaištelėjimais,

Juliaus Sasnausko, kurio knygose ir pamoksluose nerandu skirtumo tarp rinkodaros ir sielovados,

Valdo Daškevičiaus – nes jį nužeminau iki poezijos eilinio, padėjusio galvą už maironiškus idealus,

Gyčio Norvilo – už tai, kad sulyginau jį su K. Navaku,

Dalios Jazukevičiūtės, kurios poezijai pritaikiau gerai žinomą „kunčinišką“ posakį – „meilės vergė“,

Karolinos Kunčinaitės – nes, imituodamas jos tėvą, liepiau nerašyti,

Tomo Kačerausko – už teiginį: „priešmirtinės sapalionės, parazitiškai užkrečiančios tekstą nerišliu pasąmonės srautu“,

Dianos Paklonskaitės – dėl grasinimo negauti bilietėlio į lietuviškos poezijos istorijos muziejų.

Viskas. Jaučiu galą. Klejoju. Regiu šmėklas. Kapitalizmo šmėkla klaidžioja po Lietuvą. Plastikinė žodžio laisvės statula be burnos. Šmėkt šmakt. Fondai... Pinigai... Įžeisti idiotai... Reiks parduoti savo motiną už pinigus ir paduoti tėvą į teismą už moralinę žalą. Šmėkt šmakt. Ir kur aš buvau kovo 16-ąją? O gal rugsėjo? Vasario 11-ąją? Nebesvarbu. Svarbu, kad visų atsiprašiau. Paprašiau atleidimo. Tad paskutinį kartą prašau, broliai ir seserys, bičiuliai ir neprieteliai, eikit pirmyn, eikit į priekį, eikit kuo toliau nuo manęs. Eikit visi nebūtin. Ir tenebūnie man teneatleista.

Castor&Pollux

Testamentas

Kai baigiasi sezonas pragare ir imi suvokti, kad vos tik pradėjai, o jau reikia išeiti, visas įdirbis nejučiom pavirsta žydinčia gyvenimo metafora. Pats tampi metafora, bijodamas tikro gyvenimo, lyg intelektualinės beprotybės nuotykio. Nes viskas yra kitaip nei mūsų svajonėse, ir mes galų gale esame kitokie nei užsidėję antikines kaukes.

O jeigu šis pragaras tęstųsi amžinai? Štai kur būtų tikroji bausmė. Bausmė kaip kokiam sizifui: imanentiškai vis rašyti ir rašyti, ir niekaip nebaigti. O dabar mes pasitraukiam kaip tikri herojai, kaip maurai, kurie savo darbą jau padarė ir todėl gali išeiti. Argi ateinantiems, kitiems jaunesniesiems, rašydamas testamentą, siūlyčiau: mokytis iš mūsų ar sekti pėdomis? Ne. Reikia daryti viską savaip. Nebijoti savojo „aš“. Nes laisvė – tai laisvė sakyti ir nemalonius dalykus. Tik palinkėčiau jiems, kaip koks senovės helenas, dviejų dalykų: karštai mylėti ir narsiai kautis. Ir to užtektų.

Žinoma, iki sielos gelmių įsižeidusius ir grasinančius teismais literatus, visokias valstybines kekšes, sėdinčias savo fondų kabinetuose ir galinčias daryti įtaką ne tik laikraščių, bet ir žmonių likimams, testamente įrašyčiau kaip pagrindinius paveldėtojus, tik, prisiminęs Enkolpijaus pavyzdį, visus savo turtus joms-jiems (nes valstybinė kekšė neturi lyties) palikčiau tik su ta sąlyga, jei mano kūną sukapotų į gabalus ir surytų susirinkusios minios akivaizdoje. Su kokia džiugia nuotaika jie pasmerkė pražūčiai mano dvasią, su tokia tesuryja ir mano kūną. Štai ir viskas, ką norėjau pasakyti, jei apskritai turėjau kada nors ką nors pasakyti.

Ir labai keistai jautiesi, kai pasibaigia tokie literatūrinio gyvenimo įvykiai. Kartais atrodo, kad keičiasi pasaulis, kartais – kad reikia pailsėti, pasikeisti...

Arba labai skaudžiai suvoki, kad baigėsi jaunystė. Ir tai yra baisiausia. O dar baisiau suprasti: popierinė demokratija neišlaikė egzamino.

Castor&Pollux