Nebūtinas autobusas

Eglės Kuckaitės piešinys

Ką pasakytume apie išskirtinę dieną? Nuo pat ryto ji sulinkusi nuo netikėtumų pertekliaus. Nes taip nutinka daugeliui dienų, visos jos yra užpildytais viduriais ir pilnos išmatų bei embrionų. Jos groja ir šoka, nes...

Dienos yra moterys, o moterys yra baisūs padarai. Jei kartais kiltų klausimas, kas yra naktys, tektų pasakyti, kad jos yra senos moterys, kurių esminį baisumą pridengia kūno tamsa. Tiesą sakant, suskaičiuotos savaitės dienos mistiniu būdu susijungia su skaičiais ir staiga tampa vyrais, pradedant pirmadieniu arba sekmadieniu. Tą anksčiau už mane suvokė mano draugas V., neplanuotai priversdamas mane pastebėti, kad naktys, skirtingai nei dienos, niekada netampa jokiais vyrais. Nes dėl savo senumo, giminingo tamsai dar iki Sukūrimo, niekada nesiporuoja su skaičiais.

Liekna moteris, kuri šią akimirką išnyra pasakojimo tvenkinyje, šiandien vaikšto lyg katė su glostyti išriesta nugara. Nes kiekvienos katės nugaros kontūras visuomet atitinka kokią nors nematomą idealią delno liniją. Ši linija akimirksniu materializuojasi, vos tik delnas priglunda prie paslankaus katės hieroglifo. Moters nugara išriesta, tarytumei jos kūno padėtis pajėgtų ištiesinti šią laiko ir erdvės deformaciją, panašią į kabantį hamaką. Įsivaizduokite, kad hamake guli stora moteris kraujo raudonumo lūpomis ir storai nupudruotu veidu, kad jos pėdkelnės pigios, taupumo sumetimais jos pasirinktos storos, dabar jos jau su išpešiotomis kilpelėmis, pėdkelnes dengia nevalyvas rožinis drabužėlis, kažkas tarp sijonuko ir apatinuko...

Tokia tai dienelė. Bandykite įsivaizduoti, kaip liekna moteris su išriesta nugara įlipa į autobusą, turėdama tikslą pasiekti kitą miestą, kuriame turi neblogai apmokamą profesinę užduotį. Kai ji lipa autobuso laipteliais pro duris, jos mąstymo kabliukas kabina mintį, kad darbdavys jai turbūt sumoka ir už tai, apie ką nekalbama ir dėl ko niekada nesiderama. Už tai, kad ji jaučia – ji siunčiama jausti – pasibjaurėjimą durų ir laiptelių bei autobuso stiklų nešvara. Nes tasai pasibjaurėjimas toksai skaidrus, kad neabejotinai vertas kokio nors užmokesčio. Nes purvo plaukeliai ant autobuso stiklo gražiai sušukuoti. Moteris įremia pirštą į langą, staiga pamato tamsią, horizontalią panagės juostelę, kuri pajėgtų sugriauti tvarkingos, įstrižos autobuso nešvaros vientisumą. Ranka turėtų būti bent jau švari, kaip opozicija nešvarai, bet moteris jau supranta, kad ši estetinė galimybė prarasta galutinai. Moters mintis nebetenka atramos ir tampa panaši į beformį vandenį, kurį galima įžvelgti tos moters akyse.

Moteris gyvena neperpildytų autobusų laikais. Nes žmonės jau pajuto nuosavų lengvųjų automobilių komfortą, spėjo nusigręžti nuo autobusų, bet vėliau jie ir vėl patyrė nešiojamųjų kompiuterių laikus. Autobusuose buvo įrengti patogūs staleliai kompiuteriams, ir daugelis sugrįžo ten kaip sūnūs paklydėliai. Sūnūs visada grįžta prie kokių nors nedidelių dalykų, tinkamų daugiau nei vienam reikalui, jei tik jie vienu metu susiję su darbu ir pramogomis: tokie yra nešiojamieji kompiuteriai su interneto ryšiu. Prie jų dar pridėkime vyrą, kuris autobuse jums verda kavą ir vaišina cukriniais sausainukais.

Šio vyro gyvenimas važiuoja autobusu. Tuo metu, kai jo gyvenimas vežamas, patsai vyras gali būti bet kuo arba viskuo, kas tuokart sudėta į autobusą. Autobuso priekyje vaiko balsu rikteli slapta vyro kančia. Rikteli, o paskui linguoja į savo skiemenuotos, ne iki galo artikuliuotos dainelės taktą. Kartais šis vyras ima manyti, kad išsivadavo iš kančios visiems laikams. Tačiau dažniausiai autobusui ir jo vyrui užtenka kokio nors vaiko, kuris verkia. Sykį tai yra kūdikiško amžiaus dvyniai, jie klykia vienu metu ir pakaitomis. Nėra aišku, ko jiems reikia. Jauna motina kaip išmanydama pakaitomis sūpuoja ir kresčioja dvynius, jos veide nuostaba, ir ji nežino, kad jos vaikai tapo autobuso vyro įrankiais. Per juos tas vyras ištransliuoja savo kančią, kuri jam įdėta nuo gimimo, kuri turi savybę daugintis ir reikalauja įrankio. Kadangi vyro statusas ir pareigos trukdo išlieti kančią natūraliu būdu, įrankiu tampa vaikai. Niekas tuo netiki. Nes jei būtų patikėta, gyvenimas taptų nepakenčiamas. Nebūtų įmanomas gyventi pakenčiamai nei gerais laikais, nei blogais, puikiu oru ir prastu oru. Nes beveik niekas nenori gyventi gyvenimo, kurį galėtų nugyventi kas nors kitas. Visi įsivaizduoja gyveną išskirtinius savo gyvenimus, laiko juos savais, nors nežino, iš kur ir už ką juos gavo. Tai paslaptis, kuri dar nebuvo atskleista.

Liekna moteris atsisėda prie geltonplaukio smulkaus sudėjimo vyro ir kalbasi apie jųdviejų bendrą pažįstamą, kurį moteris vis dėlto pažįsta labiau nei vyras.

– Galėčiau kada atsivežti jį pas jus, – sako moteris.

– Jis – ne mano stiliaus žmogus, – nukerta vyras.

– O koks yra jo stilius? – klausia moteris.

– Man patinka liūdni vyrai,– kilsteli smakrą vyras.

– Bet jis ir yra liūdnas. Anksčiau dalyvavo žaliųjų judėjime, bet šis išsikvėpė. Po užsitęsusios santuokinės dramos jis viską metė, taip pat ir alkoholį, paliko didmiestį ir apsigyveno kaime. Jis yra liūdnas, jis yra vienas liūdniausių vyrų, – bando jį įtikinti moteris.

Autobuso vyras jau nebeprisimena, ką reiškia nesusikalbėti, tačiau jis klausosi, ką kalba lieknoji ir geltonplaukis, jis dalyvauja neregimame meilės trikampyje ir lengvai atpažįsta savąją nesusikalbėjimo programą, kuri viso labo išjungta. Nes ji nenaudojama bendro saiko sumetimais. Mums visiškai nebūtina įjungti konfliktų ir nusivylimų programą, kuri paraleliškai veikia kitų gyvenimuose, kitaip sakant, vykdoma kitais įrankiais. Mums nebūtina būti programos įrankiais, jei yra kitų įrankių. Ankštoje autobuso erdvėje tai juo labiau nebūtina, nes čia daugelis programų ranka pasiekiamos. Nors iš esmės visiškai nesvarbu, kokį – savo ar ne savo – gyvenimą gyveni, autobuse viskas taip suspausta, kad šis nesvarbumas išauga keleriopai. Nebūtina ginčytis, nes už tave kažkas jau ginčijasi. Nebūtina mylėti ir kentėti, nes tai irgi kažkas jau daro visiškai čia pat. Štai čia, visiškai šalia tavęs, sėdi trisdešimtmetė šviesiaplaukė, jos ilgas raudonai lakuotas nagas spūsčioja mobiliojo telefono mygtukyną, šitaip ji groja ir šoka į gyvenimo taktą, groja ir šoka patį gyvenimą.

Nebūtina tapti čempionu, nes juo vis tiek kas nors taps. Niekas nebus prarasta. Čempiono vieta bus užimta, kaip ir savižudžio. Todėl savižudybė irgi yra nebūtina tol, kol ji dar nėra įvykusi. Nebūtina būti moterimi arba vyru, taip pat nebūtina būti vienu metu ir vyru, ir moterimi. Nebūtina groti ir šokti, nes kažkas jau groja ir šoka.

Kai esi labai arti moters, arti dar kitos moters ir dar visų kitų moterų, jau nebesvarbu, esi vien tokia ar kitokia moteris. Ir apskritai – nebesvarbu net, kad nesi moteris. Taip atrodo autobuso vyrui, kuris čia nuolat atsiduria taip arti daugelio moterų ir daugelio vyrų.

Autobuso vyru jis tapo tik prieš kelerius metus, nors jam ir atrodo, kad čia gyvena visą amžinybę. Transporto parkas siuntinėja savo autobusą 400 kilometrų pirmyn ir atgal, autobusas pakeliui sustoja septyniuose miesteliuose. Iš transporto bendrovės vyras išsiderėjo kambarėlį autobuse, kuriame nakvoja. Visą kitą laiką vyras dirba tame pačiame autobuse. Keleiviams jis verda kavą ir arbatą, apkepa sumuštinius, prekiauja laikraščiais, išnuomoja garso grotuvus, radijo imtuvėlius, keičia per autobuso televizorius leidžiamus vaizdo įrašus, valo autobusą, jo tualetą ir kartu su jais savąjį kambarėlį su lova bei nedideliu staliuku. Kartais jis čia norėtų pašokti, bet tai įmanoma tik pirštais ant stalelio. Todėl jis šoka pirštais ant stalelio.

Gyvenimas važiuojant autobusu arba gyvenimo vežiojimas autobusu reiškia būti jaunam, senam ir vidutinio amžiaus. Kartais tai reiškia būti vaiku. Reiškia išeiti iš siauro amžiaus bei laiko urvo visiems laikams.

Visi žmonės, tiesą sakant, gyvena tarytum urvuose. Jie sulenda į savo profesinę sritį, savo buitį, kuria ten savo naujus pavidalus, ginkluojasi informacija, tikrais ir menamais naujais apdarais, o paskui išlenda, būdami tiek gražūs ir nauji, kiek tik sugeba. Gyventi su kuo nors viename bute yra tas pats, kas gyventi teatro persirengimo kambaryje arba virtuvėje, kurioje nuolat mėtosi maisto likučiai. Jie nuolat primena, kad visi mes turime vidurius su jų poreikiais ir turime kūną, kurį kartu su smegenimis ir visa kuo kitu privalome šerti. Kai kurių žmonių urvuose mėtosi ne vien apgraužti kaulai, obuolių graužtukai ar traškučių pakuotės, bet ir intelektinio, tiksliau – kultūrinio maisto nuograužos: laikraščiai, žurnalai, knygos ir frazės, girdėtos per televiziją. Iš viso to sulipdomas naujas žmogus: su daugiau ar mažiau nealkanu žvilgsniu, daugiau ar mažiau švariu kostiumu, vienaip ar kitaip išgrynintu sakiniu lūpose. Sakinys buvo sulipdytas urve ir nuo jo daug kas priklauso, kaip seksis už urvo ribų. Tai, kaip jis buvo lipdomas, turi nežinoti niekas arba beveik niekas. Nes medžiotojas turi būti pasislėpęs ir net nematomas.

Paprastai esi visiškai nepajėgus konkuruoti su sukauptais per tūkstantmečius kultūros klodais, bet vaizduoji, kad darai tai. Urve, kad ir koks nykus jis būtų, tu vis tiek stengiesi pasipuošti sakiniu arba sakinių rinkiniu, kurie vienaip ar kitaip dera prie tų klodų. Tu iššauni sakinį arba iš tavęs iššaunamas sakinys, o tu pats pasineri į šūvio dūmelį, kuris tave svaigina ir paslepia smulkius tavo įvaizdžio trūkumus, kurių nespėjai pridengti prieš išlįsdamas iš urvo.

Vyras savo gyvenimą paaukojo amžinam autobuso urvui. Jis manosi, kad šitaip pačiu tiesiausiu keliu pabėgo nuo urvo sindromo. Kai pasilieki urve visam laikui, jo paskirtis pakinta, jis jau nebėra tas pats urvas, kurį naudotum kaip starto aikštelę, drabužinę ar virtuvę. Urvas tampa pasauliu, bendruomene, įvairių „aš“ puokšte, laike neatskirtų inkarnacijų keke.

Vieną iš tokių išskirtinių dienų autobusas lekia autostrada ir sankryžoje susiduria su krovinine mašina. Jo sulamdytas snukis panašus į gyvulio, jis guli ant šono kaip pritrėkštas vabalas, jo juodas pilvas kaista nuo vidurdienio saulės. Išsiliejusių degalų tvaikas svaigina šalikelėje sėdintį vyrą, apglėbusį savo neįprastai, jau nebe vien per sąnarius sulankstytas skaudančias kojas. Vyro mirtis guli šalia jo, apsimovusi žuvusios moters pavidalo kaukę. Moteris išsitiesė, o iš paskos jai kažkas jau tiesina dieną, ir ši nusikrato savo netikėtumų kupros. Nes visų netikėtumų maišas prakiuro, ir jis jau nebesvarbus, jeigu ne blogiau.

Būrelis įvairių kitų „aš“ susispiečia žalioje nenušienautoje aikštelėje prie nešiojamojo kompiuterio langelio. Jie subeda ten akis, tarsi žiūrėtų pro vienintelį urvo langą. Vėjas purena jų plaukus, atkelia sulipusius riebaluotus kuokštus ir vėto jų baltas pleiskanas, kol ateina žiema.

Žiema yra iš tų moterų, kurios, kaip ir naktys, nesiporuoja su skaičiais.