Kiaulės metai ir „saloninė“ literatūra

Štai ir atėjo Kiaulės metai, pasitikti su fejerverkais, šampanu, astrologinėmis prognozėmis ir būsimų kiaulysčių nuojauta. Kažkodėl visada pamirštu, koks gyvulys simbolizavo senuosius, praėjusius metus – galbūt šita simbolių kaita kažką reiškia? Gal ir horoskopai kažką reiškia? Juk kasdien „Labo ryto“ vedėjas skaito juos rimčiausia veido išraiška, o horoskopų tekstai tokie, kad tinka ne tik bet kuriam žmogui, bet, ko gero, ir bet kuriam gyvam padarui. Taigi ir kiaulei. O kiaulė taip puikiai simbolizuoja visaėdį žmogų, kad geresnio simbolio sočiai vartotojų visuomenei nė nesugalvosi. Nors kuo ji čia dėta, ta kiaulė. Kaip ir kiti gyvūnijos atstovai, tapę prekių ženklais, partijų simboliais ir klanų totemais. Juk negali „Labo ryto“ vedėjo (o gal redaktoriaus?) pavadinti ilgaausiu už tokį pribloškiantį (deja, jau pernykštį) siužetą: laidos pabaigoj pareiškiama, kad žiūrovas, atspėjęs, koks asmuo pavaizduotas „dėlionėje“, bus apdovanotas viena knyga iš geriausių vaikiškų knygų penketuko. Na štai, žiūrovas „dėlionę išryškina“ – ekrane suspindi savotišką kriminalinį atspalvį įgavęs krepšininko G. Einikio veidas, o vedėjas žiūrovo dar pasiteirauja, kuo gi šitas veikėjas yra tautai ir visuomenei „nusipelnęs“. Išklausai visa tai, ir belieka tik blakstienomis suklapsėti. Štai kuo garsi Lietuva, ponai!..

Sakau, gal taip bandoma atkreipti dėmesį į geriausių vaikiškų knygų rinkimus? Bet kodėl tai daroma taip, sakyčiau, keistai, su „kriminaliniu atspalviu“? Nežinia, gal būta ir daugiau tokio pobūdžio „dėlionių“. Pavyzdžiui, atspėsi, kad tai koks Enrikas Daktaras, ir tau už nuovokumą paukšt – padovanojami M. Vainilaičio „Vario varteliai“. Nors, po teisybei, turėtų būti įteikiamas Baudžiamasis kodeksas. Juk natūralu, kad visuomenė geriau žino savo nusikaltėlius nei poetus. (Štai R. Skučaitės per „dėlionę“ neatspėjo niekas. Spėjimo variantų nekomentuosiu, nors absurdiškumu jie buvo savaip žavūs. Vaikiški.)

Užtat su liūdesiu žvelgiu į geriausių knygų (ir vaikų, ir suaugusiųjų) rinkimus – kaip į kokį „Šokių dešimtuką“, kur net ekspertai kartais buvo priversti pataikauti publikos skoniui, o J. Smorigino žodžiai „Na negaliu aš parsiduoti velniui!“ (supraskite – masinei nuomonei) tebuvo balsas tyruose. Ką šitas šūksnis galėjo pakeisti? Nieko. Masė vis tiek išsirinks „masiškiausią“ knygą, kalbėk nekalbėjęs jai apie vertinimo kriterijus. Ir, tiesą pasakius, tegu sau. Negaila. Tik neieškokime purve aukso, nes aukso ten nėra.

Žvelgiant į knygų penketuką, įvardijamą kaip „geriausios metų knygos paaugliams“, bene labiausiai rūpi aptarti pirmąsias tris – D. Vaitkevičiūtės, K. Sajos ir V. Žilinskaitės. Lengviausiai ir smagiausiai iš šitos trijulės perskaičiau Daivos Vaitkevičiūtės knygą „Trise prieš mafiją“ („Magilė“, 2006). Nesudėtingas, įtraukiantis siužetas, švelnaus „kapinių“ humoro blyksniai („Atiduok man savo širdį!“), daugiau natūralų, o ne natūralistišką kalbėjimą primenantis paauglių slengas. Ir krepšinis čia žmogišku, o ne kriminaliniu veidu (Sabonis pasirodo kaip tikras deus ex machina, ir prikergti gyvai krepšinio legendai kriminalą būtų tas pats kaip prispjauti į švęstą vandenį bažnyčioj). Žinoma, jeigu knygos herojai žaistų ne krepšinį, o, tarkim, regbį, abejoju, ar knygos finalas būtų toks įspūdingas. Vis dėlto daug kas priklauso nuo visuomenės skonio, o tas skonis, regis, žinomas – krepšinis ir „popsas“. Užtat šalia „prekinio“ Sabonio vardo per visą knygos tekstą, kur tik bepažvelgsi, plaukia kitas „prekinis“ ženklas – Stano su savo limonadiniais tekstais. Suprantu, kad autorė norėjo išreikšti paauglės mergaitės „meninį“ jausmą, formuojamą galbūt daugiau hormonų, o ne kriterijų, bet ar būtina pačiai teigti, kad „Stano yra JĖGA“? Regis, autorė jau išaugo iš to amžiaus, kurį atspindi nuotrauka knygos priešlapyje (autorė ten su mokykline apykaklaite ir spaliuko ženkliuku), o subrendusios rašytojos intuicija turėtų sakyti, kad skaitytojui ne visada verta pataikauti. Vaikai turi išaugti iš infantilybės amžiaus, nereikia jų ten konservuoti saldžiarūgščiam padaže kaip agurkų. Bet ar tai įmanoma, kai patys suaugusieji – infantilūs? Atrodo, autorei kai kur ne juokais kiša koją meilės romanų rašymo patirtis, kur jausmų infantilumas turi plačiausias galimybes išskleisti visas savo blizgančias plunksnas. O humoras, ironija ir intuicija tokiame kontekste ne tik kad nepageidaujami, bet netgi nepadoriai atrodytų. Kaip kiaulė šalia povo. (Vėl ta kiaulė!..) O juk kas galėtų paneigti, kad D. Vaitkevičiūtė neturi humoro jausmo ir intuicijos? Nė aš negalėčiau. Nors ir iškritikavau jos „Marių Pietarį“. Bet juk visi ekspertai sako: jei nori, kad žmogus tobulėtų, ne girk, o duok per galvą. Taigi paskutinis „trinktelėjimas“: laiminga knygos pabaiga išvarvina ašaras, teisingumo jausmas triumfuoja, o nuojauta kužda, kad tokia pabaiga yra netikra, šabloniška, pataikaujanti skaitytojui ir atitinkanti ne rimtos knygos, o eilinio serialo pabaigą. Antra vertus, atsisakyti viso to (pataikavimo vartotojiškam skoniui ir „seriališkumo“) D. Vaitkevičiūtei gali būti per sunku, o leidyklai – nenaudinga...

Vytautės Žilinskaitės „Kintas“ („Alma littera“, 2006) ne tik kad nepataikauja skaitytojui, besitikinčiam „popsinės“ pabaigos ir lengvo skaitymo, bet gana kritiškai apnuogina kai kuriuos įsigalėjusius masinės kultūros šablonus ir jų atstovus kaip bejėgiškas, realioje tikrovėje neveikiančias klišes. Sakyčiau, kad „Kintas“ – knyga, kurioje labai svarbi potekstė (nenustebčiau, jei jaunasis skaitytojas jau nežinotų, ką tai reiškia). Šioje knygoje satisfakciją suteikia būtent potekstė, o ne laiminga pabaiga. Kaip pavyzdys galėtų būti Kinto, užgaidaus paauglio, įsivaizdavimas, kad jis – Volkeris, Teksaso reindžeris, kuris atsirevanšuoja blogiui karatė triukais. Kad su blogiu kovojama dvasinė, o ne tik fizinė kova, tokio amžiaus berniūkščiui, ko gero, dar nelabai rūpi. Galbūt todėl tokia įtikinama ir ironiška atrodo scena, kurioje „reindžeris“, užuot atakavęs blogį, sėdasi ant kibiro... Ne veltui V. Žilinskaitė – puiki satyrikė. Ši jos satyra labai tiktų daugeliui mūsų gyvenimo atvejų: juk kiek turime apsitriedusių „herojų“, kurie, atrodo, jau lyg ir pasiekę tą amžiaus ribą, kai nebetikima, kad blogis įveikiamas keliais kojos spyriais!..

„Kinto“ tekstas taupus ir net kažkaip stilistiškai neišraiškingas – matyt, todėl, kad skirtas ne greitai „suvartoti“, „praryti“, o įsiskaityti. Mokantis skaityti tarp eilučių, suvokti potekstę. Sakantis, kad dvasinei kovai su blogiu reikia didesnio pasiruošimo, nei atrodo, ir kad bet kurią akimirką gali pralaimėti. Ir kad viskas ne taip kaip televizijos serialuose, kur ribotų galimybių aktoriai vaidina abstraktaus gėrio įsikūnijimus. Nes suvaidinti įtikinamą blogį jiems trūksta talento. „Kinto“ pabaiga man atrodo nesuvaidinta. Ne „serialinė“, kaip D. Vaitkevičiūtės. Ji lieka atvira, o kūrinys atrodo tarsi neužbaigtas. Bet toks neužbaigtumas, regis, ir turėtų būti gero kūrinio pranašumas. Nes geras rašytojas visada abejoja, o prastas viską iš anksto žino.

Panašus į „Kintą“ savo išraiškos priemonėmis ir problematika man pasirodė Kazio Sajos kūrinys „... kurio nieks nemylėjo“ („Alma littera“, 2006). Tik jo veikėjas aštuonmetis Sigitas nesvajoja susikauti su blogiu kaip serialo herojus. Galbūt dėl to, kad yra skurdžios, beveik asocialios šeimos vaikas ir paprasčiausiai neturi televizoriaus. Šis socialinis akcentas labiausiai ir skiria K. Sajos ir V. Žilinskaitės knygas, savaip koreguodamas ir siužetą, ir veikėjų kalbą, ir jų poelgius, ir kūrinių atomazgą. Praraja tarp turtingų ir nuskurdusiųjų šiandien iš tiesų tokia didelė, kad lietuvių literatūrai (prie jos lygia dalimi šliečiau ir kūrinius vaikams) iškyla ne tik konstatuojamo (aprašinėjamo) fakto, bet ir iššūkio galimybė – panaudoti socialinius kontrastus kaip kūrinių motyvus, menines temas, egzistencines situacijas. D. Vaitkevičiūtės, V. Žilinskaitės ir K. Sajos atveju matome kelis socialinių kontrastų pateikimo modelius: adaptaciją ir retušavimą (D. Vaitkevičiūtės knygos herojus įsivaikina turtingi verslininkai, vaikai tampa privilegijuoto visuomenės sluoksnio dalimi), socialinę satisfakciją (K. Sajos herojus iš nedarnios šeimos modelio perkeliamas į darnią šeimą) ir, sakyčiau, socialinį pralaimėjimą, neprisitaikymą, atvirą konfliktą (V. Žilinskaitės veikėjas susiduria su tokia tikrove, kokios nei retušuoti, nei pakeisti negalima). K. Sajos knyga tarp D. Vaitkevičiūtės „pasakos“ ir V. Žilinskaitės satyros užima lyg ir neutralią poziciją. Viskas čia saikinga, teisingumo, tegu ir ne tokio dosnaus, irgi esama. Sigitas iš vaiko, užrakinto namuose ir maistui teturinčio rūgstančią patėvio „brogą“ ir lakstančius po visus kampus tarakonus, virsta normaliu vaiku, turinčiu normalią šeimą. Gyvenime taip būna. Bet literatūrai labiau patinka kraštutinumai.

Kitos dvi knygos iš aptariamųjų penketuko yra gerokai nutolusios nuo aktualios socialinės tematikos ir priklausytų veikiau prie literatūrinės pasakos, o ne romano žanro, kaip yra įvardytos. (Na, po to, kai esė rinkiniai ir memuarai imti vadinti romanais, dėl to gal ir nereikėtų nustebti.) Gendručio Morkūno „romanas“ „Vasara su katšuniu“ („Tyto alba“, 2006) būtų tiesiog neblogų literatūrinių miniatiūrų rinkinys, bet miniatiūros vardas leidyklai, atakuojančiai skaitytoją storais romanais, matyt, atrodo labai jau „mizernas“ ir tinkantis nebent kokiai rajoninės reikšmės literatų produkcijai apibūdinti. Šito vadinamojo „romano“ tekstus jungia netgi ne siužetas, o tik pagrindinių personažų – berniuko ir katšunio – paveikslai. Tai, sakyčiau, atskiros tematikos kūrinėliai, kuriuose šnekama apie įvairius gyvenime nutinkančius dalykus, bet gyvenimiškos dinamikos pritrūksta. Pernelyg ilga ir pagrindinio veikėjo – katšunio – pasirodymo istorija (čia jau tokia lietuvių prozos ypatybė – aprašyti viską „nuo Adomo ir Ievos“). Ir nors Morkūno sukurtas katšunis visai simpatiškas (mirguliuojantis kailiukas, besikeičiančios spalvos akys), jis man primena D. Bisseto krokokatiną, kuris, šiaip ar taip, yra gana kraupus fiziologinės vivisekcijos produktas, kai prievarta susiejamos dvi priešingos prigimtys. Na negali katinas ir šuo būti vienu kūnu! Ar charakteriu!.. Jie abu – individualybės! Bet čia galbūt jau tokia mūsų civilizacijos, o ne gamtos, prigimtis – jungti tai, kas nesujungiama. H. G. Wellsas savo utopijoje „Daktaro Moro sala“ aprašo tokius civilizacijos produktus kaip hienkiaulė, meškakarvė, beždžionzebris ir panašiai. Šios būtybės netgi buvo išmokytos higienos, religinių apeigų ir mokėjo kalbėti, bet visa tai nuėjo veltui, nes laukinė (natūrali) prigimtis paėmė viršų. Aišku, su G. Morkūno katšuniu H. G. Wellso aprašyti padarai neturi nieko bendro, kaip ir literatūrinė pasaka su niūria utopija. Kažkodėl gaila...

Justino Žilinsko knyga „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“ („Tyto alba“, 2006) man asociatyviai priminė V. Krėvės „Raganių“ (Gugis ir Pukis – J. Žilinsko veikėjai, Gugis ir Kukis – klasiko). Gal, sakyčiau, čia tokia švelni literatūrinė provokacija, skatinanti prisiminti klasikų raštus? Ypač kai raganiškumo tema dabar šitaip nuvalkiota po visus pašalius... Pats autorius sako, kad „Gugio nuotykiai spraudžiasi į tą paslaptingą nišą, kurioje glaudžiasi knygos, siejančios pasaką, mitą, istoriją ir tikrovę“. Nuovokesniam skaitytojui belieka suprasti (ypač iš žodžio „spraudžiasi“), kad ta niša jau perpildyta ir J. Žilinsko „Gugiui“ vargu ar bepavyks gerai įsisprausti... Šis „romanas“ – tai ir vėl keturios atskiros apysakaitės (bjaurus žodis leidėjui!), kuriose pasakojami atskiri siužetai ir vaizduojami skirtingi personažai bei skirtingos aplinkybės. Įvardijami kaip „pasakojimai“ (ketvirtasis net pavadinamas „didžiuoju“), šie tekstai turi pretenzijų į mito (herojinio epo) struktūros išskleidimą, tačiau lieka tik pretenzijos, niekuo daugiau. Jeigu toks įvardijimas būtų pasirinktas kaip humoristinė raiškos priemonė (parodija ar groteskas), tada gal ir būtų pateisinamas. Tačiau ar daug esate skaitę juokingų, parodijinių kūrinių, besispraudžiančių į nišą, apibūdintą J. Žilinsko? Daryti iš mitologijos parodiją turbūt taip pat baisu kaip ir iš krepšinio. Nes skaitytojas (sirgalius) neatleis. Užtat ir turime tiek daug su pseudomitologiniu patosu parašytų, stilistiškai skurdžių kūrinių. Keistos ir kūrinio iliustracijos – jeigu jau lietuvių mitologiniai personažai iš tiesų taip atrodo, tai nieko apie juos nenoriu žinoti.

Apie knygų penketuką, skirtą nebe paaugliams, o vaikams, būtų galima pasakyti, kad tai – bendras rašytojo ir dailininko produktas. Kaip ryškų favoritą išskirčiau Kęstutį Kasparavičių (ir dailininką, ir autorių kartu sudėjus). Jo „Trumpos istorijos“ („Nieko rimto“, 2006) yra viena iš pastaruoju metu labiausiai nustebinusių knygų. Originalus, sakyčiau, siurrealistinis pasaulio matymas, nedirbtinis humoras, įvaldyta koncepcija ir jai adekvati literatūrinė raiška (trumpa, tiksli „istorija“, o ne dirbtinai sudurstytas „romanas“). Tokio nestereotipinio, originalaus, neknygiško mąstymo pritrūksta Vytautui V. Landsbergiui („Tinginių pasakos“, „Nieko rimto“, 2006). Šio autoriaus tekstai – tvarkingi, ir nepasakytum, kad jie nebūtų šlifuoti, tobulinti, apie juos nebūtų galvota, tačiau tekstuose pasitaiko nemažai tiesmukai pateiktų gyvenimo tiesų ir nėra to, kas vaikų literatūrai svarbiausia – nuostabos, keistumo. Siurrealistinės perspektyvos. Laisvydės Šalčiūtės „Nykštuko kepurėlė“ („Baltos lankos“, 2006) – saldi „saloninė“ pasaka, kur tekstas visiškai adekvatus iliustracijoms. Dėl iliustracijų konsultavausi su dailės ekspertu – jos jam primena tortą, nuo kurio apsąla širdis. Vaikams reikia ne tortų, o kad nebūtų stereotipizuojama jų natūrali ir teisinga vaikiška fantazija. Dar jis piktai pridūrė: kas čia per „paslaptingas“ parkas, kur nesimato nukritusios nė vienos šakelės, o medžiai primena briuselinius kopūstus!.. Argi tokioj sterilioj aplinkoj gali kas nors stebuklingo įvykti?!. Taigi tokia anoniminė nuomonė apie iliustracijas, o apie tekstą galėčiau pasakyti nebent tiek, kad jis liudija neįvaldytą kalbos raišką ir mėgėjišką stilių. Nieko nepadarysi. Ne kiekvienas dailininkas gali rašyti, o rašytojas – piešti.

Ne kaži ką galiu pasakyti apie Selemono Paltanavičiaus „Velniuką ir vieversiuką“ („Žara“, 2006). Autorius čia niekuo dėtas, paprasčiausiai knygos nebuvo bibliotekoje, neradau jos ir keliuose aplinkiniuose knygynuose. Tik girdėjau gražų atsiliepimą iš bibliotekininkės. Taigi patikėsiu ja. Nuostabą sukėlė tai, kad skaitytojų į penketuką išrinkta knyga tapo poezijos rinktinė – Martyno Vainilaičio „Vario varteliai“ („Kronta“, 2006). Neapsakomai solidi ir, aišku, neįperkama eiliniam pirkėjui (kaina su knygyno antkainiu – daugiau nei 40 Lt). O dar skundžiamasi, kad poezija atpigo!.. Be šito, apie vaikų literatūros klasiką lyg ir nieko blogo negalėčiau pasakyti. Juolab kai prisimenu, kaip M. Vainilaitis, dirbdamas „Genio“ redakcijoj, yra mokęs mane rimuoti... O juk išmokti taisyklingai rimuoti yra svarbu dėl to, kad paskui galėtum šį taisyklingumą „sulaužyti“. Nes vaikų literatūroje ima ir įsivyrauja nekokia tendencija – „saloninė“ kūryba...

O mes gi nesame gūdi agrokultūrinė masė, mes labai veržiamės į „salonus“, kur tviska sietynai ir į porcelianinius dantis skamba sidabriniai šaukšteliai. Be to, visi žino, kad kičas yra gražus, bet ne visi – kad menas yra klaida ir kad „taisyklingas“ menas neturi perspektyvos. Jis aprėpia tik šiltą ir švelnią „salono“ erdvę. Daugeliui to užtenka. Ir negi juos už tai smerksi.

„Lietuvos rytas“ dar kartą man priminė, kad praėję metai buvo ne kieno nors kito, o Ugninio Šuns. Radau tai rubrikoje apie aistringus kažkokios „žvaigždės“ meilės nuotykius. Matyt, norėta pasakyti, kad meilės nuotykių metas su Šuns metais praėjo, gana rujoti, dabar teks elgtis taip, kaip elgiasi kiaulės ir paršiukai. Ką gi, pagyvensim – pamatysim.