Basam – ašmenimis

Kareivinės. Rytas Algimantas Julijonas Stankevičius-Stankus

Skaitau Tomo Sakalausko knygą „Ketvirtoji dimensija“ ir širdis spurda. Kokie skirtingi gyvenimai, kokie likimai, kokios spalvos. Įspūdis stipresnis nei jaunystėje skaitant H. Perruchot knygas apie didžiuosius Paryžiaus impresionistus, ir siutas ima, kad tokių knygų neskaičiau sumautame sovietmetyje, ir pavydžiu tiems, kurie tais laikais girdėjo Justiną Mikutį, pranašiškai kalbantį būsimiems Lietuvos dailės kalviams: „Jei norit likti žmonėmis, negalit žaisti to žaidimo, kurį žaidžiate. Nedalyvaukite sovietų parodose. Neprisitaikykit. Neikit į jokius kompromisus. Jei kuriat meną, turit prisiimti visišką atsakomybę už savo meną ir save: kūrybos aktas – dieviškas aktas ir jo išdavimas – didžiausia nuodėmė. Už tai nebus atleista, nes tai nusižengimas Šventajai Dvasiai. Nusidėjimas Dievui, Kristui bus atleista. Šventajai Dvasiai – ne.“ Žodžiais tarsi botagu čaižė J. Mikutis sovietiniais laikais būsimus dailininkus, būsimus Lenino ir valstybinių premijų laureatus, vadindamas juos kekšėmis, nes, pasak jo, tikra kūryba vedanti į Dievo paiešką, o sovietinis realizmas tėra veidmainystė. Tiesą sakant, ne visi sovietinių laikų dailininkai tapo Lenino premijų laureatais, ne visiems leisdavo studijuoti, o juo labiau eksponuoti savo darbus...

Mardasavo kaimas. Povilas Ričardas Vaitiekūnas, gerai pažinojęs J. Mikutį ir ne viename paveiksle jį tapęs, sėdi kambario kampe tarp lango ir darbastalio, apsuptas čia sukurtų ir seniai į muziejus, galerijas iškeliavusių, pradėtų ir ore dar tvyrančių darbų. Žybteli degtuko liepsna ir užsirūkęs pypkę Ričardas pasakoja apie dailininkus, kurie sovietiniais laikais netapo žinomi ir nebuvo pripažinti. Apie pasiutusiai talentingą jaunąjį Tarabildą, kuris per Vėlines uždegė žvakutes ant Jono Basanavičiaus ir kitų Lietuvos šviesuolių kapų Vilniaus Rasų kapinėse, o paskui su bendraminčiais dainuodamas ėjo Vilniaus gatvėmis. Už tą „nusikaltimą“ Tarabilda buvo išmestas iš Dailės instituto ir su sargyba išsiųstas į „radioaktyvų batalioną“. Vyrai po tarnybos tokiuose daliniuose ilgai negyvendavo. Nuplikdavo, nusilpdavo ir jauni mirdavo. Alvydas Dargis rašė: „Aukštos instancijos gal turėjo tokį planą: visus nepaklusniuosius iš jaunimėlio – į „pamokymo batalionus“, kad patys netrukus nusibaigtų ir įpėdinių nespėtų palikti. Tokie tad laikai buvo...“

– O ar žinai tokį dailininką Stankų? – klausia Ričardas.

Gėda prisipažinti: nežinau. Tais laikais sovietinio realizmo dvasios persunktuose albumuose Stankaus darbų nemačiau.

– Žinai, Algimantas Stankevičius-Stankus – tai stebuklas, – tęsia Ričardas. – Ar nori pamatyti jo darbus? Tokių dailininkų Lietuvoje per visą jos istoriją – vienetai. Stankaus darbai Nacionalinėje galerijoje turėtų kabėti aukso rėmuose.

O aš įsivaizduoju, jog tie aukso rėmai turėtų būti 3 iš 4 metrų dydžio, kad į juos tilptų mažytis Stankaus paveikslas „Kareivinės. Rytas“, kurio dydis su paprastučiais rėmeliais tėra 27,5 iš 21 centimetro (porėmiai sukalti iš sutrešusių lentgalių). Įrėminti tą paveikslą derėtų raudonos medžiagos fone, kad baltomis raidėmis būtų galima išraityti šūkius apie šviesų komunistinį rytojų, kurį garantuoja sovietinių laikų dogma: „Narod i armija jediny.“ Šią komunistinę sofistiką derėtų papildyti šiuolaikinės filosofinės minties galiūnų išvada, kad sovietiniai laikai Lietuvos kultūrai, menininkams buvo aukso amžius. Tiems, kurie prisitaikė, – gal. Labiau tiems, kurie sukūrė Grūto parką. O tiems, kurie buvo sunaikinti? O tiems, kam neleido studijuoti dėl ideologinio nepatikimumo? O tiems, kurie nemokėjo eiti kompromiso keliu?

Stankus buvo būtent toks. Ir kūryboje, ir gyvenime. Nors vargu ar apie meistrą galima sakyti „buvo“, jei jo darbai gyvi ir kuo toliau, tuo labiau šviečia spalvomis, kurios gimė iš mumyse rusenančios ugnies, vadinamos sąžine. Daugelis mūsų ramiai šildomės prie tos ugnelės, nekreipdami dėmesio į pasaulį. Stankui TAI nepavyko. Gyvenimas su spalvomis, garsais ir kvapais, to meto neteisybėmis ir melu, svajone studijuoti, kuri sudužo į bergždžios ideologijos betoną, užgriuvusiomis bemiegėmis naktimis skaitant filosofinius traktatus ir skaičiuojant žvaigždes, meile be atsako – praūžė lyg vėtra ir užkūrė viduje ugnį, kuri sudegina patį kūrėją. Ir minėtasis rytas kareivinėse labiau primena rytą kalėjime, kur gyvenimo spalvos aplanko tik sapne, tačiau sapnai suplėšyti, sudraskyti, nors ir juose prasiveržia tikrovė, mūsų šiapusinio gyvenimo pagrindas, kuris paveiksle kalba plika drobės spalva, faktūra.

Sapnai sklaidosi lyg Ričardo pypkės dūmai, bet drobėje jie dar bando slėptis po lova nakties šešėlyje. Išnykę lovų kontūrai ir beakiai, belūpiai, beausiai kareivėliai – kaliniai raitosi kaip kirminai. Tarsi atitrūkusi nuo gyvenimo, nuleista iš aukštai kabo balta Iljičiaus lemputė, turėjusi atstoti saulę, bet saulė, kylanti iš už horizonto, už grotuoto lango, jau apšviečia šautuvą laikančio žmogaus ausis ir šios tvieskia it šviesoforo signalas – ženklas, kad jau baigėsi sapnai, baigėsi laisvė ir teks susilieti su pilkuma, iš kurios ir sukurtas tas raudonausis. Kairiajam, bundančiam, bet taip ir nesuvokiančiam, kas vyksta, kareivėliui „pasisekė“: jo kojos, jau pusiau nuleistos, įauga į sieną, štai ir liemuo tampa peršviečiamas, liejasi su pilka kasdienybe. Jis tuoj atsistos ir taps vienu iš jų – beveidžiu žmogumi su šautuvu. O štai dešinėje gulinčiam personažui „nepavyko“. Pilkas rėmelis nukerta dalį jo kūno, užkloja ašutine drobe, tarsi suteikdamas iliuziją ne ištirpti, o pasislėpti pilkojoje zonoje, tačiau tai turbūt tas pat. Gal ir teisus J. Mikutis, kuris grįžęs iš savo gulago šaukė nenorintiems girdėti: mes lageriuose buvome laisvesni savo dvasia nei jūs čia, tariamoje laisvėje. Nes laisvė šiame Stankaus paveiksle realizuojama galimybe būti pažadintam iš sapno ir ištirpti pilkoje gyvenimo drobėje. Ištirpti. „Kur važiuoji! – šaukė brigadininkas rusas mano tėvui Jonui, susiruošusiam grįžti iš tremties į Lietuvą. – Tu čia gerbiamas žmogus, Ivanai, o ten būsi liaudies priešas. Neištirpsi...“

Už lango kyla saulė, skelbdama naujos dienos pradžią, tačiau ji irgi už grotų. Iš kurio taško bežiūrėsi – vis negerai. Pilko ryto pilkuma. Ir pabėgti nėra kur, ir keltis nesinori, nes stovėti su įremtu į nugarą durtuvu – oi, nelengva. Gal lengviau pačiam paimti ginklą ir kitam į nugarą įremti. Bet Stankus ginklo į rankas sovietinėje kariuomenėje nepaėmė. Neprivertė. Sakyti „nepalaužė“ neišeina, nes kas jį žino, kokius košmariškus išgyvenimus patyrė Stankus „kerzo batų“ kariuomenėje. Net ir praėjus daugeliui metų, pasišalinęs į Strūną, jis piešė kareivius su raudonom žvaigždėm. Tie patys raudonžvaigždžiai „Smeršo“ vyrai 1945 metais suėmė, o vėliau ir nužudė jo vyresnįjį brolį Stasį. Kaimynai, broliai lietuviai, Stasį įskundė, kad nešioja „raštelius“, be to, ir genealogija „prasta“. Tėvas – Lietuvos savanoris – jaunystėje kovojo už savo valstybę, vėliau jos žemėje užveisė pavyzdingą 2 ha sodą. Sodą, kurį atėję raudonžvaigždžiai atėmė. Stankevičiukai naktimis eidavo „vogti“ savo sodo obuolių. (Dieve, kaip tai pažįstama. Mano motina tą patį darė visai kitame Lietuvos kaime – Aukštaitijoje, o mūsų name gyvenantys stribai žadėjo „vagilę“ užpjudyt šunimis. Vieną kitą obuolį iš savo sodų mes pavogėm, bet gyvenimų savo neišvogėm.) Ir ką galvoja apie tai Stankaus Tėvas sūnaus tapytame portrete, kur siena už savanorio – Lietuvos laukai, šviečiantys tautinės vėliavos spalvomis?

Tai, ko sovietiniais laikais reikalavo iš būsimų dailininkų J. Mikutis, galėjo padaryti tik žmonės, einantys skustuvo ašmenimis. O basam eiti ašmenimis ilgai nepavyks. Anksčiau ar vėliau gyvenimo sūkurys nublokš nuo tos plonytės linijos į beprotybę, Strūną ar kareivinių rytą. Nublokš anapus. Tačiau liks akys, žvelgiančios iš vieno puikiausių jo autoportretų, kur, anot P. R. Vaitiekūno, „svarbu ne kevalas, ne kaukolė, tvirtai surengta, ne ausies skylelė, vietoj surasta, bet žvilgsnis – siela. Visų jų – nužudytųjų – akis Algis įsistatė į savo veidą. Žiūri dabar į mus – savo brolio Stasio, miško brolio, akimis. Nei keršto, nei neapykantos nėra tose akyse, jokio salsvumo, jokio gašlumo nėra tose akyse, tikra šviesi meilė – tiesa žiūri į mus.“

Dailės kritikai kalba apie Stankaus paveikslų spalvų trapumą, ištirpstantį natūralios medžiagos, pagrindo fone, visokiausias dailėtyrines subtilybes, o žiūrovai sako, kad Stankus – senamiesčio Rafaelis, Lietuvos van Goghas. Ko ieškom, tą randam. Kas grybą, kas aukso puodą.

Tačiau jei norit pamatyti Stankaus darbų kolekciją, pamatyti tai, ką matė žmogus, nublokštas nuo ašmenų, kviečiame į Merkinę, kur vasario 16 dieną 12.30 val. Dzūkijos nacionalinio parko Merkinės lankytojų centre bus atidaryta Algimanto Julijono Stankevičiaus-Stankaus darbų paroda, joje bus eksponuojami darbai iš Stankaus bičiulio P. R. Vaitiekūno rinkinio.

P. S. „Gerai, kad apžiūrėjote dalį mano meno. Savo draugams ir pažįstamiems aš leidžiu ir be manęs tai daryti“ (A. J. Stankevičius-Stankus).